Kęstutis Girnius. Skiepų pasai – ar reikia visus lygiai bausti?

Lietuvoje, kaip ir Europos Sąjungoje (ES), vis labiau svarstoma, ar reikėtų įvesti skiepų pasus ar kokį nors imunitetą patvirtinantį dokumentą pasiskiepijusiems nuo koronaviruso bei persirgusiems liga. Pasą gavę žmonės galėtų nepaisyti kai kurių suvaržymų, pavyzdžiui, dėl kelionių, lankymosi renginiuose, kavinėse, ir tt.

Apskritai paso mintis vertinama gana teigiamai, bet daugelis mano, jog pasai neleistini iki kol visi, arba bent dauguma, norinčių pasiskiepyti gauna vakciną. Priešingu atveju bus diskriminuojami skiepų negavusieji, sukuriama dviejų pakopų visuomenė, kurioje inokuliuoti žmonės galėtų džiaugtis gyvenimu be apribojimų, o neskiepyta dauguma toliau kentėtų nuo įvairių laisvės suvaržymų.

Premjerė I. Šimonytė mano, kad nėra prasminga kurti imuniteto pasą, kol nėra galimybės nuo COVID-19 paskiepyti visų norinčiųjų. Prezidentas G. Nausėda remia Europos skiepų sertifikato idėją, bet, kiek žinau, nėra pasisakęs, kokiomis aplinkybėmis reikėtų jį įvesti. Dauguma ES šalių mano, kad per anksti įvesti pasą, kol skiepytis gali tik nedaugelis. Esą nevalia pažeisti kertinio nediskriminavimo principo ir piliečius skirstyti į dvi nelygias teises turinčias grupes.

Būsiu velnio advokatas – pasą reikia įvesti kuo greičiau, nors daugelis piliečių ne dėl savo apsileidimo jo negaus. Turiu pripažinti, kad praeitą savaitę gavau savo pirmąjį skiepą, deja, Astra Zenecos, tad antrajį gausiu tik paskutinę gegužės savaitę.

Idealiame pasaulyje visi turi lygią teisę į maksimalią laisvę elgtis kaip nori, kol savo veiksmais jie nekenkia kitiems. Kuo daugiau laisvės ir kuo daugiau lygybės. Bet šiame ašarų ir tamsos slėnyje tos sąlygos retai galioja, dažnai reikia rinktis tarp laisvės ir lygybės. Lygybės kaina dažnai yra laisvių apribojimai, o laisvė pakerta lygybę. Nėra plačiai priimtų nusistovėjusių normų, kurios konkrečiau nurodytų, ką ir kiek riboti jų nesutapimų atvejais.

COVID-19 sukeltus apribojimus reikia laikyti bausmėmis. Jie riboja mūsų laisvę, neleidžia daryti to, ką mes būtume laisvi daryti, jei nebūtų pandemijos – neleidžiama keliauti į kitas savivaldybes, užeiti į restoraną ar kavinę, kurį laiką drausta aplankyti tėvus ir vaikus. Kadaise tėvai bausdavo vaikus, neleisdami jiems eiti laukan ar pas draugus.

Įsiviešpatavę apribojimai nėra pelnyti, jie nėra taikomi žmonėms dėl netinkamų veiksmų, tokių, kurie skatino pandemijos plėtrą, kenkė kaimynams, ardė ar silpnino viešąją tarką. Pakanka gyventi Lietuvoje.

Jei apribojimai ir bausmė nepelnyti, reikėtų juos pašalinti kuo greičiau. Jie egzistuoja vien dėl to, kad kitų neužkrėstume ar nebūtume jų apkrėsti. Imunitetą įgiję persirgusieji ir paskiepytieji nekelia tų pavojų, kurie grindė ir pateisino apribojimus, tad nebelieka jokio teisinio pagrindo dirbtinai varžyti jų teisę į normalų gyvenimą. Skiepų pasas įrodytų pareigūnams ir paslaugų teikėjams, kad žmogus neskleis COVID-19. Šiuo atžvilgiu pasas būtų panašus į asmens tapatybės kortelę, kurią patikrinus leidžiama jaunuoliams pirkti alų ir cigaretes.

Greito skiepų pasų įvedimo priešininkai nurodo, kad tai pažeistų svarbų nediskriminavimo principą, suskirstytų piliečius į dvi nelygiateises grupes, kas nepriimtina. Bet įstatymai ir teisinis reguliavimas apskritai dažnai skirtingai traktuoja skirtingas grupes, kartais atvirai ir sąmoningai, kartais netiesiogiai ir atsitiktinai. Rašytojas Anatole France vaizdingai atkreipė dėmesį į nelygų ir diskriminuojantį įstatymų poveikį, pažymėdamas, kad „įstatymai savo didinga lygybe draudžia turtuoliams ir vargšams miegoti po tiltais, elgetauti gatvėse ir vogti duoną.“

Visiems lygiai taikomas įstatymas gali skirtingai paveikti skirtingus žmones, o diferencijuotą traktavimą įteisinančios taisyklės gali būti priimtinos, pvz., progresiniai mokesčiai ar vaikų pinigai. Nenoriu paskęsti plonybėse, bandant tiksliai nustatyti, kas yra diskriminavimas, tik siekiu priminti, kad skirtingas traktavimas nėra būtinai smerktinas diskriminavimas.

Lietuvos valdžia įvedė skirtingus apribojimus įvairioms verslo šakoms, dėl jos nutarimų labiausiai nukentėjo smulkusis verslas, prekyba, grožio paslaugos, turizmas, maitinimo paslaugos. Didžiosios parduotuvės pardavinėjo ne tik maistą, bet ir įvairiausias prekes, kurių savo klientams negalėjo siūlyti turgų prekeiviai. Valdžia dėl to ne itin kvaršino galvą. Taigi, ji nėra principiniai įsipareigojusi visus lygiai traktuoti.

Svarstoma galimybė švelninti ribojimus savivaldybėse, kuriose COVID-19 sergamumas gerokai mažesnis nei apskritai Lietuvoje. Jei užsikrėtimo pavojus yra minimalus, kaip galima pateisinti tolesnį drakoniškų priemonių taikymą? Tai, kad visi turėtų lygiai kentėti? Nesuprantu, kodėl šitoks išlaisvinimas dar neįvyko. Mažą šių apskričių sergamumą galėjo lemti gryna laimė, o ne didesnis gyventojų susitelkimas ir drausmė.

Bet ir tokiu atveju būtų netikslu teigti, kad šių apskričių gyventojams suteikiamos privilegijos, kurių jie neuždirbo. Tikslesnis apibūdinimas yra šis – jiems anksčiau nutraukiami normaliomis aplinkybėmis nepateisinami jų laisvės suvaržymai. Nejaugi visa Lietuva turės laukti, kol Šalčininkų ir Ignalinos rajonų gyventojai pasiskiepys.

Reikia prisiminti, kad išskyrus kelis nesąžiningus veikėjus, kurie esą atsitiktinai buvo ten, kur buvo atliekamų vakcino dozių, skiepijami ne privilegijuota šalies grietinėlė, bet medicinos personalas, mokytojai ir vyresnio amžiaus žmonės, būtent, tie, kurie labiausiai pažeidžiami ir kuriems labiausiai reikia skiepų. Vargu, ar jie masiškai plūs į naktinius klubus ir restoranus, skris į egzotiškas salas, piktdžiugiškai demonstruodami savo privilegijas. Bet jie galės lengviau atsikvėpti ir normaliau gyventi.

Abejoju, kad Lietuva sukurs skiepų pasą pirmiau negu tai padarys ES. Vietos paso reikšmė bus gerokai mažesnė. Bet bent dalis žmonių laisviau gyventų, būtų suteiktas smūgis mizantropų principui , pagal kurį jei man blogai, lai būna visiems lygiai blogai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.