Kęstutis Girnius. Skvernelio vienvaldystė

Saulius Skvernelis yra Lietuvos ministras pirmininkas, bet kartais elgiasi lyg būtų karalius, ir ne toks šiaip sau karaliukas, bet Prancūzijos Liudvikas XIV, Karalius Saulė, taręs „Valstybė – tai aš!“ (L`état – c`est moi!).

Šis polinkis į megalomaniją aiškiausiai atsiskleidė šią savaitę, kai Skvernelis atsisakė atsakyti į Seimo narių klausimus. Esą tuo pačiu metu, kai reikėtų dalyvauti Seime, „vyks Vyriausybės COVID-19 sukeltos situacijos valdymo komiteto, sudaryto Vyriausybės, posėdis. Šio komiteto pasitarimuose svarstomi tiesiogiai su susidariusios situacijos šalyje valdymu ir priimami neatidėliotini sprendimai“.

Taigi, atsakymai į Seimo narių klausimus – tai menkniekis, palyginus su padėties šalyje nagrinėjimu bei „neatidėliotinų sprendimų“ atidėjimu.

Nežinau, kokie yra tie sprendimai, bet ar Skvernelis tikrai mano, kad nevalia jų atidėti pusvalandį ar valandą, dvi. Akimi permetęs žiniasklaidos pranešimus, neradau jokių žinių, kad per tą posėdį buvo priimtas bent vienas Lietuvos likimą lemiantis sprendimas, pavyzdžiui, skirti dar daugiau lėšų Upės gatvės rekonstrukcijai.

Prieš dvi savaites jis panašiai kukliai vertino savo darbą, taigi ir asmenį. Reaguodamas į klausimą, kodėl jo patarėjas buvo tikrinamas dėl koronaviruso išimties tvarka, premjeras aiškino, kad bus testuojamas kiekvienas asmuo, kurio liga gali sukelti pavojų Vyriausybės darbui ir jį paralyžiuoti.

Pasak premjero, Vyriausybės „niekas negali pakeisti, nebent kita Vyriausybė“, o ministrą gali pavaduoti tik kitas ministras. Todėl visi bus tikrinami nuo apsaugos darbuotojo iki ministro pirmininko, „jei jie patenka į rizikas, kai galima pasidalinti užkratu arba sukelti Vyriausybės krizę. Jie visi bus tikrinami“.

Taigi, premjero kambarinė, jei tokia būtų, irgi būtų įtraukiama į tų itin svarbių ir nepakeičiamų darbuotojų sąrašą, kuriame premjeras pats pirmasis.

Nėra nepakeičiamų žmonių. Lietuva tikrai nežlugtų, jei pusė ministrų būtų pakeisti, kaip ir ji ne kartą nežlugo, kai valdžią perėmė kitos sudėties Vyriausybės. Neabejoju, kad kai kurie ministrai yra kompetentingi ir sąžiningi. Jų darbas svarbus, jie nemaža dalimi lemia, kaip Lietuva susidoros su iššūkiais. Bet nereikia jų pervertinti, juolab kad ši ministrų taryba tikrai nėra tautos žiedas, jos nariai nėra šviesiausi iš šviesių.

Savo laikysena Seimo atžvilgiu Skvernelis elgiasi lyg Vyriausybė suteiktų įgaliojimus Seimui, o ne atvirkščiai. Nieko neatsiklaususi Vyriausybė imasi pačių svarbiausių sprendimų, Seimui ir prezidentui suteikiama teisė droviai pritarti.

Skvernelio vienvaldystės regimybę stiprina santykinis Seimo ir prezidento neveiklumas ir pasyvumas. Nuo kovo 16 dienos, kai dėl koronaviruso plitimo šalyje paskelbtas visuotinis karantinas, parlamentarai į plenarinius posėdžius rinkosi gal kokias penkias dienas.

Seimo pirmininkas V. Pranckietis aiškino, kad per karantiną Seimas neturėtų rengti plenarinių posėdžių, neturėtų posėdžiauti, kadangi yra „karantinas ir neturėtų būti žmogus šalia žmogaus“.

Tai itin įdomus požiūris į Seimo svarbą ir atsakomybę. Esą krizės atveju Seimas turi nutraukti savo veiklą, nors mokyklos, universitetai, daugybė institucijų be didesnių sunkumų dirba nuotoliniu būdu.

Kitų šalių parlamentai atsakingiau žiūri į savo pareigas. Didžiosios Britanijos Parlamentas dirbs hibridiniu būdu. Tik 50 iš 650 išrinktų narių vienu metu galės patekti į Bendruomenių rūmų salę.

Jie turės sėdėti bent du metrus vienas nuo kito. Dar 120 narių bus leista dalyvauti nuotoliniu būdu per telekonferenciją. Per „Zoom“ parlamentarai iš namų galės apklausinėti ministrą pirmininką.

JAV Virginijos valstijos Seimelio nariai rado kitą sprendimą. Atstovų rūmai posėdžiaus jų Kapitolijaus aikštėje po didelėmis palapinėmis. Įstatymų leidėjai sėdės prie mažų sulankstomų stalų, bent du metrus atitolę nuo savo kolegų. Valstijos senatas posedžiaus Virdžinijos mokslo muziejaus 11 000 kv. metru priestate.

Nesuprantu, kodėl Seimas negali rasti panašaus sprendimo. Net prezidentas G. Nausėda kritikavo Seimą už neveiklumą, negebėjimą prisitaikyti prie karantino ir dirbti visu pajėgumu.

Kritika pagrįsta, bet negalima tvirtinti, kad prezidentas dirba nepriekaištingai. Nors jis toliau rūpinasi užsienio ir gynybos reikalais, susidaro įspūdis, kad premjeras jį ignoruoja, tvarkydamas vidaus reikalus. Skvernelis ne tiek tariasi su Nausėda, kiek jam praneša, ką Vyriausybė ketina daryti. Ir prezidentas su tuo susitaiko, ko nebūtų dariusi D. Grybauskaitė.

Seimo opozicija irgi bejėgė, neprisimenu, kada ji buvo tokia silpna, beveidė, pasimetusi. Jos atstovai kritikuoja valdžią, piktinasi dėl jos veiksmų bei Seimo tradicijų nepaisymo. Antai konservatorių pirmininkas G. Landsbergis tvirtino, kad Skvernelio nutarimu neatsakyti į klausimus, „kuriamas nedemokratinis, pažeidžiantis statutą precendentas, kuris gali virsti didelėmis problemomis ateityje“.

Tai, ko gero, tiesa, bet skundai ir priekaištai neturi poveikio. Vyriausybė juos ignoruoja ir toliau daro, ką nori. Nežinau, kaip dabartinėmis aplinkybėmis opozicija gali priešintis jos faktiniam pašalinimui iš politinės arenos – juk per karantiną neorganizuosi demonstracijų ir protestų eitynių.

Bet negana sėdėti, sudėjus rankas, ir skųstis, kad esi nepaisomas.

Nevisiškai tikslu teigti, kad Skvernelis yra vienvaldis. Jis vienvaldis, nes tam pritaria R. Karbauskis ir valdančioji dauguma. „Valstiečiams“ naudingas paralyžiuotas, neveiksmingas Seimas. Per rinkimų kampaniją jie galės aiškinti, kad tik jie ir jų Vyriausybė sėkmingai įveikė koronaviruso krizę, kol opozicija tuščiažodžiavo ir nieko nedarė.

Karbauskis turi kuo gėrėtis. Valdančioji koalicija visada buvo trapi ir pažeidžiama, kelis kartus keitė savo sudėtį, nemažai narių perėjo į kitas frakcijas, tad seniai turėjo išsivaikštinėti. Bet dabar ji laikosi solidariai, gal ir dėl to, kad viliasi sugrįžti į valdžią.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.