Kestutis Girnius. Sukilimas, kuris turėjo būti

1941 m. Birželio sukilimas tebėra vienas kontraversiškiausių Lietuvos istorijos įvykių. Daugelis jį laiko sudėtine Holokausto dalimi, kiti – Lietuvos laisvės siekimo išraiška. Konsensuso nėra, vargu ar archyvuose atsiras kokių nors lig šiol nepastebėtų dokumentų, kurie išsklaidytų nesutarimus. Surinkta tikrai daug medžiagos, bet lieka ir svarbių neišaiškintų momentų, kurie, skirtingai interpretuojami, grindžia prieštaringus vertinimus.

Net didieji sukilimo kritikai pripažįsta, kad jis turėjęs įvykti. Leonidas Donskis rašė, kad „birželio sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė“, pridurdamas, jog „dalis sukilimo iškart pasuko pačiu blogiausiu keliu, pasirinkdamas nacistinę Vokietiją kaip mažesnį blogį“. Tomas Venclova rašė, kad „ginkluotas protestas buvo teisėtas ir neišvengiamas“. Netrūko ir skeptikų, visiškai nuvertinusių sukilimą. Esą vokiečiai vis tiek būtų išviję bolševikus, tad aukos buvusios beprasmės ir bergždžios. Be to, sukilimas nepasiekė savo tikslo – nei atkūrė nepriklausomybę, nei iškovojo protektorato statusą à la Slovakija. Post factum mes visi protingi. Bet nutarimą, ar sėdėti sudėjus rankas, ar sukilti ir kovoti, reikėjo priimti karui dar neprasidėjus ar prasidedant, o ne jam pasibaigus ir išryškėjus nacių tikslams.

Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vadovo pareigas ėjusio Juozo Brazaičio perlaidojimo Kaune proga 2012 m. prezidentas Valdas Adamkus interviu su BNS prisiminė: „neužmiršiu tos minutės, kada Kauno radiofonas staiga prabilo valstybiniu himnu, vos nuaidėjus pirmiesiems sprogimams Kauno apylinkėse. […] Vyriausybė, paskelbusi atsišaukimą į tautą, buvo tas idealas, kuris įkvėpė man patriotizmą, pasididžiavimą ir tikėjimą savo tauta. Ta diena, ta akimirka, atvirai pasakysiu, buvo mano pirmas sąmoningas psichologinis lūžis mano gyvenime, dėl kurio pasijutau, kas aš esu“. Adamkus dalyvavo Brazaičio perlaidojime, nors jo aplinka ragino to nedaryti.

Sukilimas, LLV, masinės Lietuvos žydų žudynės. Kaip šie įvykiai susiję, kokie jų tarpusavio priežastingumo ryšiai? Kiek tuos tris momentus jungia nenutrūkstama tąsa, kad, žengus pirmą žingsnį, paskutinis beveik neišvengiamas? Ar tai trys atskiri įvykiai, kuriuos lėmė skirtingi veikėjai skirtingu laiku, tad ir skirtingai bei atskirai vertintini, o ne sumaišytini bendrame katile? Ar tai tąsos ir skirties derinys? Kyla daugybė klausimų. Kada sukilimas prasidėjo ir kada jis baigėsi? Jei reikėjo sukilti, kas buvo darytina po to? Ar LLV valdė padėtį, ar gebėjo rasti savarankiškesnės veiklos terpę, ar tik vykdė vokiečių nurodymus? Ar valstybės struktūrų atkūrimas savivaldybių lygiu nesąmoningai pastūmėjo Lietuvą kolaboravimo su vokiečiais, taigi ir dalyvavimo Holokausto linkme? Ar pateisintini siūlymai kolaboruoti mainais į suverenumą? Kiekvienas klausimas sulaukia skirtingų atsakymų, ir nors kai kuriuos gana lengva atmesti, lieka neaiškumų ir dviprasmybių, užkertančių kelią vienareikšmiam apibūdinimui ir vertinimui.

Kada vyko sukilimas, kada prasidėjo, kada baigėsi? Pasak įprasto atsakymo, jis tęsėsi nuo karo pradžios birželio 22 d., sulig Vokietijos puolimo pradžia, iki birželio 28 d., kai sukilėliams buvo nurodyta nusiginkluoti. Stambiausia mokslinė knyga taip ir pavadinta: Lietuvių tautos sukilimas. 1941 m. birželio 22–28 d. (2011). Tikslesnių datų nerasi, nors jos ir ne visiškai tikslios. Karo išvakarėse tvyrojo milžiniška masinių trėmimų sukelta įtampa, kai kurie nuo arešto besislapstantys ir trėmimo išvengę vyrai susitelkė į būrius Marijampolės, Rokiškio, Utenos ir kitų apskričių miškuose, per ginkluotus susirėmimus nukovė NKVD pareigūnų. Birželio 28 d. Kaune nebeliko ginkluotų raudonarmiečių, tad buvo duotas įsakymas sukilėliams grąžinti savo ginklus, bet antai rytų Aukštaitijoje susidūrimai su besislapstančiais raudonarmiečiais ir sovietų aktyvistais vyko net rugpjūtį.

Kadaise sukilėlių skaičius buvo smarkiai išpūstas. Esą dalyvavo iki 100 000, žuvo iki 4000 kovotojų, pasak Algirdo Budreckio, „tai didesnis skaičius negu aukos per trijus (sic) metus kovose dėl nepriklausomybės (1918–1921)“. Dabar manoma, kad veikė apie 400 partizanų būrių, sutelkusių 16–20 000 kovotojų, o žuvo maždaug 650. Kaune, sukilimo centre, žuvo 161 partizanas. Ar sukilėlių būta daug, ar mažai? Tai grubus, gana primityvus klausimas, bet reikia jį kelti. Jei iš tiesų buvo apytikriai tiek sukilėlių, tai labai didelis skaičius, prisiminus, jog per paskutinius ketvirto dešimtmečio metus Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 26 000 žmonių. Net pripažinus 10 000 sukilėlių, būtų paneigti tvirtinimai, kad sukilo ne tauta, bet jai nebūdingi „radikalai“, kurie, kaip duodama suprasti, buvo pasiryžę griebtis kraštutinių priemonių. Pirma pažintis su teroru, ypač masiniai šeimų trėmimai vos prieš savaitę iki karo pradžios paliko neišdildomą įspūdį, kuris neišnyko per visą vokiečių okupaciją. Lietuvių daugumai sovietai buvo ir liko pagrindinė grėsmė. Per 70 000 žmonių, įskaitant didesnę dalį intelektualų žiedo, pasitraukė į Vakarus 1944 m. Ne tik elitas taip galvojo. Nutarimas 1945 m. vasarą Lietuvos įjungimo į SSRS penkmečio proga siųsti Stalinui padėkos laišką su Lietuvos gyventojų parašais sukėlė spontanišką, beveik visuotinį boikotą, kuriuo buvo siekiama užtikrinti, kad Maskva negalėtų pasauliui aiškinti, jog žmonės džiaugsmingai sutikę grįžtančius bolševikus. Saugumiečių parengtoje ataskaitoje Lavrentijui Berijai minimi atvejai, kai, suvarius žmones į salę ir užrakinus duris, jie šokdavę pro langus, kad nereikėtų pasirašyti, kad vienoje Švenčionių valsčiaus apylinkės taryboje „iš 100 susirinkime dalyvavusių žmonių laišką drg. Stalinui pasirašė tik apylinkės pirmininkas“. Be nuoseklios kaimo paramos pokario metų partizanai būtų išsilaikę vos kelerius metus. Sukilimui irgi pritarė lietuvių dauguma.

Reikia klausti, kas buvo sukilėlis, ar taip vadintinas kiekvienas, kuris sukilimo metu reiškėsi aktyviau. Kaip beapibūdintume, sukilėlis sukilėliui nebuvo lygus. Vieni tučtuojau griebėsi ginklo ir stengėsi pažaboti raudonarmiečius, NKVD bei komunistų aktyvistus, antri pasireiškė jau padėčiai aprimus. Besireiškiančiųjų motyvų būta įvairių – vieni kovojo už laisvę, antri siekė apsaugoti savo artimuosius, treti stengėsi atpirkti ankstesnį bendravimą su okupantu, ketvirti – atsikeršyti. Būta ir tų, kurie išvis nekovojo su okupantu, bet išėjo į gatves vien plėšikauti ar dalyvauti žydų persekiojime ir žudyme. Okupanto klausančių struktūrų nariai baltus raiščius užsirišo dar sukilėliams nenusirišus, bet ar jie ir tie, kurie užsimovė baltą raištį viskam aprimus, apskritai laikytini sukilėliais? Būta sukilėlių, kurie kovojo su okupantu ir po to padėjo savo ginklus, bet būta ir tų, kurie, išvarius sovietus, suskubo įsitraukti į pogromus ir žudynes. Egzistuoja, kad ir nepilni, sukilėlių sąrašai, bet nežinia kaip nustatyti, kiek žmonių priklausė kuriai šių grupių, o juk ne kartą ligi tol garbingai besielgę vyrai po kelių mėnesių buvo įtraukiami į žudymo akcijas. Didvyriai galėjo būti ir niekšai. Bronius Norkus iškėlė trispalvę ant Prisikėlimo bažnyčios bokšto, bet ir vadovavo vienam Rollkommando Hamman būriui, kuris masiškai žudė žydus Lietuvos provincijoje. Juozas Barzda – kitas krauju susitepęs sukilėlis. Aiškinama, kad Algirdas Klimaitis, kuris, suderinęs savo veiksmus su vokiečių saugumo pareigūnais, vadovavo Vilijampolės pogromui, buvo sovietų įkalintas ir tik sukilėlių išlaisvintas, taigi paprastas žudikas. Čia kyla dilema. Jei visi, kurie reiškėsi per sukilimą ir gal kokią savaitę po to, laikytini sukilėliais, taip į vieną katilą būtų sumaišomi ir netiesiogiai sutapatinami skirtingus siekius turėję ir skirtingai besielgę žmonės. Šitaip būtų sukuriama prielaida laikyti Kauno „Lietūkio“ garažo skerdiką su štanga rankose tikruoju Sukilėliu. Tai ne vien teorinė galimybė. Vienas žinomas vokiečių istorikas man kartą pareiškė, kad būtų įdomu, jei paaiškėtų, jog „Lietūkio“ budelis esąs partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas. Į mano pastabą, kad žudiko veido bruožai yra visai nepanašūs į Lukšos, jis atsakė, kad nereikia skubėti su išvadomis. Antra vertus, negalima iš pasakojimo apie sukilimą išbraukti budelio ir jo bendrininkų. Jie veikė sukilimo metu, jų veiksmai irgi turi būti įterpti į įvykių pasakojimą ir aiškinimą.

Ketinant sukilti, reikia pasirinkti deramą laiką ir aplinkybes. Sukilimo tikslas buvo nepriklausomybės atstatymas, o ne savižudybė. Sovietų saugumo struktūros, ką jau kalbėti apie Lietuvoje dislokuotus stambius Raudonosios armijos dalinius, būtų per kelias valandas numalšinę ginkluotus veiksmus. Tomis aplinkybėmis akys neišvengiamai krypo į Vokietiją. Vieni būsimi sukilėliai siekė suderinti veiksmus su Vokietijos pajėgomis, kiti tikėjosi išnaudoti karo sukeltą suirutę. Berlyne susikūręs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) prisiėmė vadovavimo vaidmenį, prisiskyrė teisę kalbėti tautos vardu, stengėsi Lietuvoje platinti atsišaukimus, ketino pranešti numatytą Vokietijos puolimo valandą. Būta ryšių tarp Berlyno LAF ir krašto, bet, nepaisant vėlesnių, ypač jo vado Kazio Škirpos pasakojimų, Berlynas nebuvo efektyviai veikiantis centras, kuris kūrė ir vadovavo pasipriešinimo vienetams Lietuvoje, derino jų veiklą. Berlyno ryšiai su kraštu buvo gana trapūs, iš dalies epizodiški, aprėpiantys tik mažą procentą sukilėlių grupių. Du centrai palaikė glaudesnius ryšius su Berlyno LAF, bet Vilniaus centras, kuriame telkėsi karininkai ir kuris baudėsi vadovauti sukilimui, buvo sovietų saugumo iššifruotas, jo nariai suimti gegužę-birželį. Vadovavimą perėmė kitos sudėties Kauno grupė.

Berlyno LAF vaidmuo yra pervertintas. Jis nebuvo rezistencijos demiurgas. Jo vadovavimas sukilimui buvo labiau simbolinis, negu praktiškas. Pasipriešinimo dvasia Lietuvoje kilo spontaniškai, gaivališkai steigėsi viena nuo kitos nepriklausomos grupės, kurios palaikė nepastovius ir ribotus tarpusavio ryšius. Pati okupacija, sovietų fizinis ir dvasinis teroras, prastėjančios ūkio sąlygos, taigi pats gyvenimas ir savisaugos instinktas stūmė lietuvius pasipriešinimo linkme, skatino žmones ieškoti patikimų bendraminčių ir su jais pradėti rengtis sukilti, – o ne atsišaukimai ar kurjeriai iš Berlyno. Ir be Berlyno LAF sukilėlių būriai būtų stoję kovon su sovietais, ypač provincijoje. Studentai ateitininkai, pavasarininkai ir skautai, universiteto dėstytojai, jauni karininkai,  buvę šauliai, jaunųjų ūkininkų ratelių nariai rengėsi ir įsitraukė į sukilimą, kuriame dalyvavo lietuvių visuomenės skerspjūvis, o ne tik radikalai ir padugnės. Pervertinta Berlyno įtaka ir Kauno centrui. Rašyta, kad esą „niekas nepaneigs, jog Laikinoji Vyriausybė buvo įkvėpta LAF’o“, kuris sistemingai ir aktyviai skleidė antisemitinę propagandą. Prasidėjus karui, Kauno sukilėliai pasivadino LAF vyriausiuoju štabu, bet ir dėl to, kad manė, jog egzistavo susitarimas tarp Škirpos ir vokiečių kariuomenės, ir kad taip pasivadindami jie vokiečiams praneš, jog juos palaiko. Škirpa turėjo didelį autoritetą, jis būtų perėmęs vadovavimą LLV, jei vokiečiai būtų leidę jam grįžti Lietuvon. Nežinia, ar vyriausybės nariai buvo besąlygiškai pasiryžę vykdyti Škirpos nurodymus, neaišku, kaip ir kiek LLV buvo LAF „įkvėpta“. Vyriausybei, kurioje buvo daugiau intelektualų negu kariškių, priešinosi radikalų grupės, voldemarininkai mėgino ją nuversti liepos pabaigoje, pasukti jos veiklą ryškiau provokiška linkme.

Per pastaruosius dvidešimt metų nusistovėjo požiūris į įvykius žiūrėti pro Holokausto prizmę. Pasakojimas prasideda su lietuvių antisemitizmu ir baigiasi Holokaustu: LAF, bendravimas su naciais, sukilimas, LLV yra tik tos pačios magistralės stotelės. Viskas glaudžiai susieta, bet ir viskas sutirštinta. Anuomet Lietuvoje buvo laukiama karo ir Vokietijos įsiveržimo, bet tai toli gražu nereiškė, kad visi to laukiantys buvo susižavėję naciais. Vokietijai užpuolus Prancūziją, istorikas Zenonas Ivinskis, vėliau tapęs ryšininku tarp LLV ministerijų ir vokiečių įstaigų, su nerimu stebėjo karo eigą, savo dienoraštyje džiaugėsi kiekvienu vokiečių pralaimėjimu, meldėsi už sąjungininkų pergalę. Gegužės 24 d. iš nevilties rašė: „Nejaugi turėtų užviešpatauti rasistinis ir jėgos banditizmas, kuris yra pagrįstas pilnu beteisiškumu“. Panašiai galvojo jo pažįstami. Aiškėjant vokiečių pergalės mastui, susijaudinęs prof. Stasys Šalkauskis šūktelėjo, kad „pagaliau dar yra Apvaizda“, reikšdamas viltį, kad iš blogio dar gali būti gero. Ivinskiui, Šalkauskiui ir jų aplinkai nacistinė Vokietija buvo neabejotinas blogis. Tos nuostatos per metus neišnyko.

Neginčytina, kad Lietuvoje buvo antisemitizmo, kad jis augo ketvirtame dešimtmetyje (nors galima ginčytis dėl apimties ir spartos), gerokai sustiprėjo per bolševikmetį, veikiausiai paveikė kai kuriuos LLV narius. Bet antisemitizmas nėra monolitinis reiškinys, esti įvairiausių antisemitizmo rūšių ir antisemitų. Vieni tik nemėgsta žydų, antri laiko juos išnaudotojais, kurių veiklą reikia suvaržyti įstatymais, treti įsivaizduoja, kad žydai žudo krikščionis berniukus, idant jų kraują įmaišytų į macus; Lietuvoje 1801–1908 m. bent tris kartus žydai buvo kaltinami ritualinėmis žmogžudystėmis. Bet yra milžiniška praraja tarp eilinio, net agresyvaus antisemitizmo ir nutarimo griebtis smurto, net žudyti. Vienas automatiškai nesukelia kito, smurtas prasiveržia tik išskirtiniais atvejais. Tarpukariu Lietuvoje žydai buvo saugūs, skirtingai nuo juodaodžių JAV.

Siekdamas išaiškinti nacionalizmo plėtrą XIX a. pradžioje, didysis nacionalizmo teoretikas Ernestas Gellneris padarė svarbią metodologinę pastabą. Jei prancūzai būtų buvę pirmieji ir bene vieninteliai, kurie ypač didžiavosi savo praeitimi ir rūpinosi savo tautos klestėjimu, būtų prasminga sužinoti, kokios ypatingos prancūzų tautos savybės įkvėpė tokią meilę. Bet jei nacionalizmas yra bendras reiškinys (vokiečiai, ispanai, lietuviai ir kiti pradeda demonstruoti ypatingą atsidavimą savo tautai), tai reikia ieškoti bendresnio paaiškinimo, kuris atskleistų, kodėl kultūros ir tautos apskritai tapo politiniu principu. Jei tautiškumą lemtų vidinės vienos tautos savybės, nacionalizmas atsirastų tik joje ir veikiausiai būtų sui generis, vienintelis. Kadangi panašiu metu išsivystė besivaržantys nacionalizmai, tai reikia rasti, kas buvo bendra jiems visiems, žiūrėti ne į atskiras tautas, bet į plačius visus jas aprėpiančius visuomenės pokyčius. Gellneriui tai buvo feodalinę agrarinę santvarką sugriovusi industrializacija.

Timothy Snyderis yra pastebėjęs, kad visose šalyse nuo Estijos šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose birželio pabaigoje vyko plačios apimties žydų žudynės, kad ir kokie buvo tų šalių gyventojų santykiai su žydais, kiek praeityje būta pogromų, kokia buvo žydų visuomeninė padėtis, kiek jie buvo integravęsi į savo šalies gyvenimą ir t. t. Neįtikėtina, kad šių skirtingų valstybių ir visuomenių vidaus procesai būtų taip supanašėję, kad tomis pat dienomis prasiveržtų panašūs smurto protrūkiai. Reikėtų daugiau laiko, net jei viena valstybė mėgdžiotų kitos procesus. Kaip ir nacionalizmo atveju, lemiamas faktorius glūdi šalies išorėje. Visos šios šalys turėjo vieną bendrą bruožą: į jas įsiveržė ir jas okupavo Vokietijos kariuomenė ir saugumo daliniai. Žlugusias valstybes pakeitė bendra okupacinė erdvė, kurioje naciai, iš tiesų SS ir SD, išskirtinai lėmė žydų politiką. Ne tuometinis šalies antisemitizmo lygis, o vokiečių veiksmai buvo pagrindinė masinių žudynių priežastis, jie dirigavo žudymų tempus ir apimtį. Netrūko vietos gyventojų, kurie entuziastingai įsitraukė į žudynes. Vokiečiams neatvykus arba pasyviai stebėjus padėtį, būtų kilę pogromų bei sąskaitų suvedinėjimų su tautiečiais kolaborantais. Birželio žudynės yra tarp juodžiausių dėmių mūsų šalies istorijoje, nes, kad ir kiek vokiečiai būtų skatinę represijas ir joms dirigavę, lietuviai žudikai jose dalyvavo savo valia. Bet jie veikė savarankiškai, be LLV pritarimo, jų kaltė asmeniška. Be aktyvių vokiečių veiksmų smurto banga būtų nurimusi, nebūtų buvę Holokausto, tos nuoseklios programos sunaikinti visus žydus. Žudynės įgijo ypatingą pagreitį, kai vokiečiai į savo rankas perėmė policiją ir pradėjo masinius šaudymus. Christophas Dieckmannas yra apskaičiavęs, kad liepos pabaigoje, kai vokiečiai įvedė Zivilverwaltungą, Lietuvoje jau buvo nužudyta apie 20 000 žydų: apie 1100 per pogromus, 18 000 sušaudyta per vėlesnes masines akcijas. Snyderis teigia, kad mažiau negu 1% Lietuvoje nužudytų žydų buvo pogromo aukos, o vokiečiai stebėjo ar dalyvavo beveik kiekviename pogrome.

Precedento neturinčio smurto proveržio negalima priskirti tradiciniam antisemitizmui. Lietuviškas antisemitizmas nebuvo žudynių variklis, bet jis buvo būtina, nors ne vienintelė žudymų sąlyga. Būta ir kitų – okupacijos smurtas, trėmimų sukelta baimė, veiksmingos valdžios nebuvimas. Antižydiškas nuotaikas kurstė kai kurie LAF atsišaukimai, LAF programos 16 str., kuriame LAF atšaukia savo svetingumą žydų tautinei mažumai. Svetingumo atšaukimas minimas ir kituose tekstuose. Antra vertus, šiurpą keliantis teiginys, kad „išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą“, yra tik viename iš kelių „Brangūs vergaujantieji broliai“ variantų, tad manoma, kad jį įterpė teksto perrašinėtojas. Kiekvienu atveju nereikia sutapatinti LAF ir LLV atsišaukimų. Kai kuriuose birželio 24 d. Į laisvę nr. 1 straipsniuose neapsieita be žydų ir bolševikų sutapatinimo, bet žydai neminimi oficialesniuose tekstuose, antai perspausdintame radijo pranešime apie Laisvos Lietuvos atstatymą, Aktyvistų štabo kreipimesi, štabo viršininko Leono Prapuolenio tekste „Viskas Lietuvai“. Žinioje šauliams ir partizanams pabrėžiama, jog negalima suvedinėti sąskaitų, kad „visi gaivalai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, sulauks savo atpildo teismo sprendimu“, tad bent minimaliai mėginta riboti smurtą. Įsidėmėtina ir birželio 26 d. Brazaičio kalba laidojant Kaune žuvusius sukilėlius: rami, net lyriška, nė žodžio apie kerštą ar žydus.

Donskis yra rašęs, kad „sunku įsivaizduoti ką nors labiau politiškai ir morališkai beprasmiška už pasirinkimą tarp Stalino ir Hitlerio valdymo – arba tarp choleros ir maro, kaip šitą pasirinkimą yra kažkada įvardijęs Tomas Venclova“. Alternatyva kokti, bet nutarimas sukilti, kurį daugelis laikė būtinu, suponavo, kad Vokietija buvo renkamasi kaip mažesnė blogybė. Pasirinkimo tarp „choleros ir maro“ būtų buvę galima išvengti tik nieko nedarant, taigi atsisakant sukilti ir stengtis lemti savo, artimųjų ir savos valstybės likimą. 1941 m. birželis nebuvo vienintelis metas, kai nutarta bent laikinai bendrauti su blogiu. 1920 m. Lietuva susitarė su sovietais, siekdama atgauti Vilnių. Lietuviai ne vieninteliai, kurie rinkosi mažesnįjį blogį. Dovo Levino knygos vertimas iš hebrajų į anglų kalbą tiesiog pavadintas The Lesser of Two Evils. Yehuda Baueris pažymi, kad žydai entuziastingai sutiko į Baltarusiją ir Ukrainą įžengiančią Raudonąją armiją, plačiai bendravo su sovietais ne vien dėl nacių atėjimo baimės, bet ir dėl nepasitenkinimo lenkų valdžia bei galimybių užimti anksčiau jiems neprieinamas pareigybes. Nemažai žydų pasirinko sovietus, nors žinojo, kad Stalinas buvo žmogžudys, tuo metu sunaikinęs dešimteriopai daugiau žmonių negu Hitleris, o ketvirtame dešimtmetyje SSRS nužudyta
50–100 kartų daugiau žydų negu nacių Vokietijoje.

Sukilus reikėjo sukurti Vyriausybę, instituciją, kuri atstovautų Lietuvai pokalbiuose su vokiečiais. Sukilus negalima sugrįžti į išeities tašką, nulinę poziciją, net paaiškėjus nacių nuožmumui ir abejingumui Lietuvos  siekiams. Kas būtų buvę, jei LLV būtų atsistatydinusi in corpore birželio pabaigoje? Jos nariai būtų išsaugoję savo švarias rankas, bet buvo sukilta ne tam, bet suverenumui atkurti, o atsistatydinimas būtų nutolinęs tą viltį. Vokiečiai būtų patys pradėję valdyti šalį arba pervedę dalinį šalies valdymą ideologiškai artimesniems žmonėms, taip užtikrindami, kad dar didesnį pagreitį įgytų tie procesai, prieš kuriuos protestuodama LLV pasitraukė. Tai ir įvyko rugpjūtį. LLV naiviai tikėjo, kad gavusi įrodymų apie Lietuvos ryžtą kartu kovoti su bolševikais, Vokietija pripažins jos suverenumą arba bent suteiks protektorato statusą. LLV nemažiau svarbu buvo atkurti padėtį, egzistavusią iki sovietų okupacijos, kas buvo kita paskata toliau dirbti. Paskutinėmis gyvavimo dienomis LLV beveik karštligiškai priiminėjo visokius nutarimus, pavyzdžiui, dėl Vilniaus universiteto ir VDU etatų, akademinio personalo algų, sovietinių kooperacinių gamyklų panaikinimo ir panašiai. Šios pastangos nebuvo bergždžios, atkurta daug senosios tvarkos.

LLV nebuvo vokiečių sukurta, palaiminta ir oficialiai pripažinta marionetinė vyriausybė. Naciai neleido numatytam ministrui pirmininkui eiti pareigų, vengė oficialių kontaktų, trukdė LLV darbą. Statytiniams valdžia suteikiama, o ne atimama, stengiamasi juos sustiprinti, o ne pakirsti. Bet būta klaidų. Oficialiai neprotestuota prieš žydų žudymą, priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, deramai neįvertintas Lietuvos žydams ruošiamas likimas, reikėjo reaguoti į VII forte vykdomas žudynes, mėginant atšaukti savo pačių suburtą būrį, perdėm uoliai siekta vokiečiams parodyti savo gerą valią. Atsistatydinimo rašte Lietuvos srities generaliniam komisarui Adrianui von Rentelnui LLV tvirtino, kad „lietuvių tauta yra nuoširdžiai pasiryžusi bendradarbiauti su Didžiuoju Vokietijos Reichu, ypač jo žygyje dėl tautų išlaisvinimo ir bolševikų sunaikinimo, o taip pat kuriant naująją Europos tvarką“. Tai buvo sąlyginis siūlymas kolaboruoti dėl raisons d’État. Vokiečiams jo nepriėmus, LLV nutraukė savo veiklą, jai besąlygiškai bendradarbiauti, taigi tarnauti, buvo nepriimtina

Nesiginčijama dėl pagrindinių Holokausto Lietuvoje bruožų, nužudytų žydų skaičiaus, detaliai aprašomos atskiros žudynės. Labiausiai nesutariama dėl birželio sukilimo ir LLV vaidmens. Reikia nuosekliau apibrėžti tokias sąvokas kaip antisemitizmas ir sukilėlis, nustatyti priežastingumo ryšius tarp atskirų, bet susijusių įvykių, jungiant juos į bendrą pasakojimą, bet nenuvertinant jų savitumo. Darbų dar liko.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.