Kęstutis Girnius. Sveiko proto pergalė Vilniuje

NATO aukščiausio lygio susitikimas buvo sėkmė, arba bent taip mano dauguma politikų ir apžvalgininkų, nors yra užkietėjusių Ukrainos įstojimo į NATO šalininkų, kurie pasmerkia bet kokį kompromisą ir pasiryžę rizikuoti karu su Rusija. Susitikimo išvakarėse Turkija pareiškė, kad ji pritars Švedijos narystei NATO. Aljanso vadovai patvirtino naujus regioninius gynybos planus, visos šalys narės įsipareigojo skirti ne mažiau 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Įsteigta Aljanso ir Ukrainos taryba, G-7 ir kitos šalys užtikrino ilgalaikę karinę pagalbą Ukrainai.

Ukrainos narystė NATO arba pakvietimas į ją buvo dėmesio centre. Ukraina, palaikoma Lenkijos ir Baltijos šalių, reikalavo aiškaus stojimo į NATO plano. JAV, Vokietija ir kai kurios kitos NATO šalys skyrė pirmenybę NATO vienybės demonstravimui, tuo siekdamos siųsti aiškią žinią V. Putinui, kad neišsipildys jo viltys, kad NATO pavargs ir dėl vidaus nesutarimų sumažins paramą Ukrainai. Spaudimas maksimaliai tenkinti Kyjivo norus buvo didelis. Susitikimo išvakarėse sužinojęs, kad Ukrainai nebus suteiktas aiškus įstojimo planas, Volodymyras Zelenskis „Twitter“ platformoje piktai parašė, kad „nėra precedento ir yra absurdiška“ nesuteikti konkretaus tvarkaraščio. Jis dar skundėsi, kad nebuvo pakviestas dalyvauti diskusijose.

Ukrainos prezidento pastabos sukėlė pasipiktinimą. Praėjus vos kelioms valandoms, aukštas JAV pareigūnas pasakė, kad kritika nepagrįsta. Itin aktyvus Ukrainos gynėjas Jungtinės Karalystės gynybos ministras Benas Wallace‘as pareiškė, kad „žmonės nori matyti dėkingumą, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne.“ Panašią mintį jis pernai išdėstė ukrainiečiams Kyjive, būtent, kad jis važiavo 11 valandų ne tam, kad jam būtų įteiktas pageidaujamų ginklų sąrašas, lyg jis būtų „Amazon“. JAV patarėjas nacionalinio saugomo klausimas Jake‘as Sullivanas kalbėjo panašiai: „Manau, kad Amerikos žmonės nusipelno tam tikro dėkingumo“, o aukšto rango Šiaurės Europos diplomatas sakė, kad „priimame šią žinutę (V. Zelenskio tviterio įrašą – aut. past.) kaip apgailėtiną nusivylimo išraišką.“

Supratęs, kad perdėm kategoriškai kalbėjo, V. Zelenskis parodė politinės brandos, šiek tiek atsitraukdamas ir švelnindamas savo kritiką. Rezultatas esą nebuvo „idealus“, bet Vilniaus susitikimas buvo „reikšminga sėkmė Ukrainai“, ir padėkojo NATO vadovams už „labai praktišką ir precedento neturinčią paramą“. Jis išreiškė įsitikinimą, kad „po karo Ukraina bus NATO narė. Mes darysime viską, kad tai įvyktų.“

Tokie karštakošiai kaip Žygimantas Pavilionis (ir jų Lietuvoje itin daug) aiškino, kad NATO parodžius, kad neturi pergalės strategijos, kad nepriims Ukrainos į NATO, kiekviena diena Ukrainai kainuos labai daug ir kiekvieną dieną bus Rusijai suteikiama veiksmų laisvė tęsti puolimą. Jis pridūrė, kad, jeigu Joe Bidenas „ir toliau elgsis taip, kaip pasielgė Vilniuje, aš nesuprantu, kodėl mes turime už jį balsuoti.“ Neaišku, kas tie „mes“, kurie turime už J. Bideną balsuoti, ir kokiuose rinkimuose.

„Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas rašo, kad toks kovingumas sukelia nerimą JAV pareigūnams, kurie nuogąstauja, kad kai kurie sąjungininkai iš tikrųjų norėtų, jog NATO būtų tiesiogiai įveltas į karą su Rusija. „Jei jie to nori, tai jie turėtų atvirai pasakyti, bet tai nėra JAV politika“, pasakė gerai informuotas stebėtojas.

Nepasitenkinimą NATO laikysena reiškia ir rimti specialistai, taip pat įtakingi laikraščiai, tokie kaip „Financial Times“. Nors jie ragina daryti daugiau, aiškiau palaikyti Ukrainą, jie beveik neturi konkrečių pasiūlymų. Tai nėra atsitiktinumas, prisiminus, kad nežinome, kokia bus padėtis lapkritį, po metų, kokią teritoriją po dvejų metų valdys Kyjivas. Ką reikštų įsipareigojimas Ukrainą pakviesti į NATO, kai karas baigsis, kai neaišku, kokie įvykiai ženklintų karo pabaigą. Ar tai būtų taikos sutartis, paliaubos, ugnies nutraukimas? Ar karas baigtas, net jei Rusija vis dar okupuoja Ukrainos teritoriją?

Pasikliaujama gana nevykusiais argumentais. Esą padalytai Vokietijai buvo leista tapti NATO nare, tai kodėl ne Ukrainai? Nors Vokietija buvo padalyta ir nebuvo tos Vokietijos, kuri egzistavo 1933 m., Rytų ir Vakarų Vokietijos buvo atskiros šalys, jų sienos buvo nubrėžtos metro tikslumu, tad NATO žinojo, kokią teritoriją ji turi ginti ir kokius SSRS ar Rytų Vokietijos veiksmus būtų galima laikyti agresija.

Nėra aiškios ribos tarp Rusijos ir Ukrainos valdomų teritorijų. Kaip pažymi politologė M. E. Sarotte, jei NATO suteiktų 5 straipsnio saugumo garantijas dabartinei Ukrainos valdomai teritorijai, kur nors netoli fronto linijos, Ukraina būtų de facto padalyta į dvi dalis, kas reikštų, kad Rytų Ukraina patektų į Rusijos rankas. Svarbu prisiminti, kad įstodama į NATO Vakarų Vokietija turėjo atsisakyti bet kokio „jėgos panaudojimo“, siekiant suvienyti šalį arba pakeisti sienas. NATO to reikalautų, Kyjivas tam nepritartų.

Yra kitas variantas, ne kuo geresnis. Atseit, reiktų suteikti saugumo garantijas Ukrainos kontroliuojamoms teritorijoms, bet jas praplėsti, Kyjivui atkovojant naujas žemes. Fronto linija, taigi Ukrainos valdoma teritorija, dažnai keičiasi, tad būtų sunku nustatyti, kokią teritoriją 5 straipsnis apima viena diena po kitos, viena savaitė po kitos. NATO saugumo garantijos taptų ne atgrasymo priemone, o diskusijų objektu, nebūtų galima operatyviai ir vieningai reaguoti į Rusijos veiksmus, atskiros šalys priimtų skirtingus sprendimus, kariniai nykštukai, ko gero, užimtų griežčiausias pozicijas. Vakarų Vokietijos atvejis negalioja dabartinėmis sąlygomis.

Daug kalbama apie 2008 m. Bukarešto aukščiausio lygio susitikimą, praleistą progą suteikti narystę Gruzijai ir Ukrainai, klausiama, ar šiomis dienomis kartojama ta pati klaida. Daug, o gal net dauguma to, kas rašoma apie susitikimą, yra netiesa. Artėjant kadencijos pabaigai JAV prezidentas George‘as Bushas siekė įtvirtinti savo palikimą ir pasiūlė Ukrainai ir Gruzijai tapti NATO narėmis. Jis neaptarė šio klausimo su sąjungininkais, kurių nemažai griežtai prieštaravo jo planui. Prancūzija ir Vokietija vetavo pasiūlymą, tačiau, norėdamos nuraminti G. Bushą, jos pritarė, kad šioms dviem šalims narystė bus siūloma kada nors ateityje, t. y. po 20–30 metų, jei išvis. Galutinis sprendimas nebuvo nei laikomas svarbiu, nei plačiai aptarinėjamas, skirtingai nuo šiandieninio Ukrainos narystės klausimo, kuris jau kelis mėnesius dominuoja Vakarų politikos darbotvarkėje.

Teiginys, kad atsirado galimybė išplėsti NATO skydą, yra dar mažiau įtikinamas. Jei būtų buvęs pasiūlytas kvietimas pradėti stojimo procesą, kuris trunka mažiausiai penkerius metus, Rusija būtų ne atgrasyta, o veikiau išprovokuota pulti tas šalis, kol jos nėra NATO narės ir joms negalioja 5 straipsnis.

Kai kurie karingi komentatoriai kaip Albinas Januška kritikavo prezidentą Nausėdą, nes jis esą negina Lietuvos pozicijos. Nematau pagrindo jo priekaištams. Dar prieš susitikimo pradžią G. Nausėda nedviprasmiškai pasakė, kad „reikia rasti aiškų kelią, kaip atverti tas atviras NATO duris. Vienas dalykas yra deklaruoti, kad NATO durys yra atviros, kitas dalykas – nurodyti konkretų mechanizmą, kaip praeiti pro tas duris.“ Jam pasibaigus, jis pastebėjo, kad dėl Ukrainos NATO pasiektas maksimumas, kuris buvo įmanomas, ir kad pirmą kartą Ukrainai buvo apibrėžtas aiškus kelias į NATO, pridurdamas, kad kiekvienu atveju Ukraina privalės įgyvendinti būtinas reformas. Nežinau, ar tai Lietuvos pozicija, bet tai protinga pozicija. Ir galima sveikinti Prezidentą, kad jis, kaip ir V. Zelenskis, parodė politinę brandą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.