Kęstutis Girnius. Trys Europos Sąjungai ir Lietuvai

Europos sąjungos (ES) šalys grumiasi su trimis didelėmis problemomis – migracija, eurozonos stiprinimu, Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES sąlygomis. Pirmasis klausimas labiausiai jaudina vadinamuosius populistus, antrasis Prancūziją, trečiasis Briuselio biurokratus. Kokia turėtų būti Lietuvos pozicija šiais klausimais?

Pradėkime su Brexit, tiksliau tariant, su prieš kelias savaites ES vyriausiojo derybininko M. Barniero pareikštu teiginiu, kad Jungtinė Karalystė (JK) po Brexit nebegalės naudotis tik ES narėms skirta policijos duomenų baze. Londonas norėtų išlaikyti savo priėjimą prie duomenų bazės, bet, pasak Barniero, JK nutarė pasitraukti iš ES, taigi nutarė būti „trečioji šalis“.

Suprantamas ES siekis nustatyti griežtas Brexit sąlygas, kad kitos šalys nebūtų gundomos sekti Londono pavyzdžiu, bet moralizuojanti ir kerštinga Barniero pozicija yra kontraproduktyvi. JK nėra kokia nors „trečioji šalis“ kaip Afganistanas ar Nigerija.

Ji buvusi ES narė, kaimynė, tik viena iš dviejų Europos šalių, kuri turi rimtas ginkluotąsias pajėgas ir yra nuolatinė JTO saugumo tarybos narė. Nemažiau svarbu tai, kad jos specialios žinybos turi didelę kovos su terorizmu ir su Rusijos spectarnybomis patirtį.

Jei JK nebūtų leidžiama naudotis ES policijos duomenų bazėmis, Londonas įvestų panašius apribojimus, ir nukentėtų visi.

Lietuva turėtų nedviprasmiškai pasisakyti prieš Barniero pasiūlymus ir net siekti jo pašalinimo iš derybininko pareigų. Apskritai ES reikia daugiau lankstumo, sprendžiant sudėtingas problemas, ji turi labiau pasikliauti politikų nuovoka negu biurokratų įpročiu visiems lygiai taikyti netobulai suformuluotas taisykles.

Per savo susitikimą praeitą savaitę Macronas ir Merkel daug reikšmės skyrė euro zonos pertvarkai. Nuo savo prezidentavimo pradžios Macronas siekia sustiprinti euro zonos šalių bendradarbiavimą, steigti Finansų ministro pareigybę, kurti euro zonos biudžetą, paversti Europinės stabilumo mechanizmą (ESM) europiniu Tarptautinio valiutos fondo atitikmeniu, kuris teiktų paskolas krizes išgyvenančioms šalims.

Lig šiol Vokietija priešinosi arba bent nepritarė šitokiems planams, nenorėdama, kad ES taptų „pervedimų sąjunga“ (transfer union), o Vokietija jos iždininku.

Šį kartą Merkel pritarė euro zonos biudžetui, tad lyg ir nusileido, nors tik minimaliai.

Neatskleista, kokio dydžio būtų biudžetas, bet suma bus gerokai mažesnė, negu Macronas kadaise siūlė. Abu vadovai pažymėjo, kad biudžetas bus sprendžiamas kartu su kitomis euro zonos narėmis, kurios turės nutarti, kaip jis bus finansuojamas. Macronas tikisi, jog euro zonos biudžeto projektas bus įgyvendintas iki 2021 metų.

Tai optimistinis scenarijus. Olandija jau pareiškė nepritarianti šiems planams. Verta pabrėžti, kaip darė Finansų ministras V. Šapoka, kad kol kas nesusitarta dėl bendro ES biudžeto. Čekijos premjeras jau atmetė Europos Komisijos parengtą bendro biudžeto projektą, Lenkija ir Vengrija irgi pareiškė, kad jiems numatomi lėšų apkarpymai nepriimtini.

Derybos bus ilgos ir sunkios, nes apskritai lėšų bus mažiau. Juo labiau bus sunku susitarti dėl naujo papildomo euro zonos biudžeto.

Lietuva turėtų priešintis euro zonos biudžeto steigimui. Jos artimiausi kaimynai – Skandinavijos ir Višegrado šalys, išskyrus Slovakiją – neturi ir neketina įvesti euro. Labiau integruota euro zona didintų atskirtį nuo artimų Lietuvos kaimynų. Euro zonos stiprinimas būtų pirmas žingsnis į kelių greičių ES, didintų centrinės biurokratijos galias, duotų postūmį link didesnio federalizmo. Nuogąstavimai, kad integracijos šalininkai siekia ES paversti JEV (Jungtinėmis Europos valstybėmis) yra perdėti.

Bet kuo daugiau integracijos, tuo labiau didės polinkis pasikliauti „vieno žmogaus, vieno balso“ principu. Lietuva turi mažiau gyventojų negu Berlynas ar Paryžius, tad sumažėtų jos įtaka ir galia. Prisiminkime, koks svarus Pasvalio ar Biržų balsas, sprendžiant visos Lietuvos problemas.

Migrantų klausimą skubos tvarka į darbotvarkę įrašė naujos dešiniosios Italijos vyriausybės nutarimas neleisti šalies uoste prisišvartuoti prancūzų nevyriausybinės organizacijos laivui su 629 migrantais.

Nutarimas parodė, kad ši vyriausybė vykdys rinkiminius pažadus griežtai riboti migraciją ir regimai išjudino kitus migracijos priešininkus. Vokietijos vidaus reikalų ministras H. Seehoferis suteikė kanclerei Merkel dvi savaites rasti Europos lygio sprendinį, kuris užkirstų kelią prieglobsčio ieškotojų antplūdžiui.

Priešingu atveju jis nurodys pasienio policijos pareigūnams išsiųsti atgal migrantus, kurie jau kitose Europos šalyse užsiregistravo kaip pabėgėliai.

Austrijos kancleris S. Kurzas pareiškė, jog įvyks „katastrofa“, panaši į 2015 metų masinį migrantų antplūdį, jei Europa nesusitars dėl bendro atsako. Austrija liepos pradžioje perima ES pirmininkavimą, kas užtikrina, jog migracijai bus skiriamas ypatingas dėmesys.

Jei lig šiol Višegrado šalys ryškiausiai priešinosi migracijai, tai dabar telkiasi antiimigracinis blokas Europos širdyje – Austrijoje, Italijoje, iš dalies ir Vokietijoje.

Bloko formavimasis akivaizdžiai kelia susirūpinimą. Europos komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junkeris sekmadienį sušaukė pasitarimą, į kurį atvyko net 16 šalių atstovai, bet ne ES migrantų suvaldymo politikai nepritariančios Višegrado šalys.

Greitų sprendimų nebus, nors veikiausiai pasiseks laikinai užglaistyti kai kuriuos nesutarimus, pvz., Seehoferio ir Merkel.

Gal bus pasirašyti dvišaliai ar trišaliai susitarimai. Bet esminės problemos nebus lengvai išsprendžiamos, nes pagrindinės nuostatos beveik nesuderinamos. Višegrado šalių, Austrijos ir Italijos siekiui nebepriimti jokių migrantų arba tik absoliutų minimumą priešinasi Ispanija, Prancūzija ir kitos šalys, kurios įsitikinusios, jog valdoma migracija gali būti naudinga ir kad vakarietiškos demokratijos turi gerbti žmogaus teises ir solidarizuotis su vargingiausių šalių gyventojais.

Jei norėtų, Lietuva galėtų vaizduotis atvirumo ir liberališkumo įkūnijimu. Didžioji atsiunčiamųjų pabėgėlių dalis iš Lietuvos pabėga vos atvykę, tad migracija nesukelia jokių problemų. Nuolat save vaizdavęs moralios politikos vykdytoju, Vilnius lyg turėtų priminti ES šalims, kad, ratifikuodamos Pabėgėlių konvenciją, jos įsipareigojo suteikti prieglobstį persekiojamiesiems, tad turi juos, nors ne ekonominius, migrantus priimti.

Tokia nuostata būtų tolygi Varšuvos migracijos politikos pasmerkimui, tad sukeltų Lenkijos rūstybę nepalankiu laiku, kai slūgsta daugiau negu šešerius metus tęsusis įtampa ir siekiama glaudžiai bendradarbiauti Rusijos grėsmės akivaizdoje. Galėtų nukentėti kai kurie energetikos projektai.

Antra vertus, Višegrado šalių migracijos politikos palaikymas irgi ne be rizikos. Ne viena ES šalis įsitikinusi, jog Lenkija ir Vengrija pažeidžia teisinės valstybės normas, apskritai abejingos ES vertybėms.

Siekis artimiau bendrauti su Skandinavijos šalimis, ypač Švedija, veikiausiai nukentėtų, jei susidarytų įspūdis, kad Lietuvai artimesnis Lenkijos vertybės ir demokratijos supratimas negu Švedijos. Lietuva šiuo klausimu veikiausiai tylės arba tenkinsis aptakiomis, neįsipareigojančiomis bendrybėmis. Tai ne drąsiausias, bet, ko gero, apdairiausias sprendimas.

Perspausdinta iš Delfi.lt