Kęstutis Girnius. Trys užsienio politikos stulpai

Prieš kokius septynis metus Lietuva buvo tiksliai apibūdinta kaip maža, pavojingų kaimynų turinti Europos valstybė, iš didžiųjų partnerių siekianti saugumo, bet norinti parodyti, jog ir ji gali būti svarbi. Lietuva siekia vykdyti savitą, reikšmingą ir kitų vertinamą užsienio politiką. Tai būtų sunkiai įgyvendinama užduotis net didelei, turtingai, finansinius svertus valdančiai šaliai. Nors Lietuvoje valdžia dažnai keičiasi, partijos linkusios vienos kitas laikyti priešėmis, o ne tik oponentėmis, užsienio politika yra gana pastovi, pagrindinės gairės nekinta atėjus naujiems prezidentams ir vyriausybėms, nors per rinkimų kampanijas ir pirmuosius kadencijos mėnesius kalbama apie poreikį koreguoti kursą.

Lietuvos užsienio politika grindžiama trimis stulpais. Pirmasis – kuo glaudesni santykiai su JAV. Vašingtonas laikomas svarbiausiu partneriu ir patikimiausiu saugumo garantu, kurio politiką reikia remti be išlygų, net kilus nesutarimams su ES. Antrasis stulpas – besąlygiškas priešiškumas Rusijai. Maskva kelianti pavojų ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, tad privalu ją smerkti, stengtis įtikinti kitas ES šalis taikyti kuo griežtesnes sankcijas bei nepasiduoti klastingoms Kremliaus vilionėms. Dabar panašiai vertinama ir Baltarusija. Trečiasis, tegul ir mažiau reikšmingas stulpas – ypatingas dėmesys pietryčių kaimynėms, ypač Gruzijai ir Ukrainai, kas veda prie savito atitolimo nuo buvusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo įvardintos „senosios Europos.“

Šiuos stulpus sutvirtina ir papildo ypatingas viešo kalbėjimo ir vertinimo stilius. Lietuvos užsienio politika nepasižymi subtilumu, niuansuotais sprendimais. Beribis draugiškumas JAV ir priešiškumas Rusijai skatina polinkį matyti pasaulį baltą ir juodą, kuriame kelias aiškus ir tiesus. Priešai kategoriškai ir dažnai smerkiami, draugai, net tokie avantiūristai, kaip buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, keliami ant pjedestalo. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Lietuva yra rusofobiškiausia NATO narė. Pastaruoju metu regimas Lietuvos noras dramatiškais veiksmais pabrėžti savo išskirtinumą ir „principingumą“. Antai Lietuva peržengė vieną ryškiausių Kinijos raudonųjų linijų, savo naują atstovybę Taivane pavadindami Taivano, o ne Taipėjaus atstovybe, nepaisydama nusistovėjusios diplomatinės praktikos. Anksčiau Lietuva akreditavo, tad suteikė oficialų statusą baltarusių opozicijos atstovybei, bet be diplomatinėms atstovybėms būdingų teisių ir privilegijų. Akreditavimas labiau simbolinis, bet vis dėl to unikalus.

Lietuva, ko gero, yra ištikimiausia ir palankiausiai JAV atžvilgiu nusiteikusi Europos šalis. Spalį prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad JAV yra pagrindinis ES strateginis ir nepakeičiamas partneris, demokratiniam pasauliui susiduriant su geopolitiniais, ekonominiais ir technologiniais iššūkiais, todėl itin svarbu stiprinti transatlantinį ryšį visose srityse – nuo saugumo iki prekybos, nuo globalių standartų iki kovos su klimato kaita. Aiškiau negalima pasakyti. Glaudūs santykiai su JAV lemia kitus svarbius Lietuvos siekius. Be užtikrintos JAV paramos Lietuva nedrįstų taip atkakliai smerkti Rusijos arba mesti iššūkio Kinijai. Lietuvos akimis, beveik viskas, ką JAV daro, yra nepriekaištinga. Tik Dalia Grybauskaitė prezidentavimo pradžioje kritiškai vertino JAV politikos aspektus, pavyzdžiui, nevykdama susitikti su prezidentu Baracku Obama Prahoje. Bet pabaigoje ji jau įsirikiavo į prezidentui Donaldui Trumpui pataikaujančiųjų gretas.

Vašingtonas vertina Lietuvos draugystę, laiko ją tvirta ir patikima sąjungininke. Kilus ginčui su Kinija dėl Taivano, Lietuva sulaukė stiprios JAV paramos. Valstybės sekretorius Antony Blinkenas priėmė ministrą Gabrielių Landsbergį, viešai reiškė paramą Lietuvai. Esama pranešimų, kad rugpjūčio pabaigoje JAV išsiuntė diplomatinius demaršus visoms ES ir NATO šalims, ragindamos paremti Lietuvą Taivano klausimu, paskelbiant atitinkamus pareiškimus. Svarbiausia tai, kad JAV besąlygiškai užtikrina Lietuvos saugumą, ką Kremlius puikiai supranta. Tad man keista, kad, nepaisant geležinio Vašingtono įsipareigojimo ginti Lietuvą, Vilnius kartais elgiasi, lyg nevisiškai pasitikėtų JAV pažadais, prašo Lietuvos teritorijoje pastoviai dislokuoti didesnį skaičių karių, tarsi fizinis karių buvimas labiausiai užtikrintų saugumą. Šis netikrumaslabiau reiškėsi artėjant karinėms Zapad pratyboms,kada rimčiau nuogąstauta, jog tai gali būti priedanga agresijai. Bet įsipareigojimai ir sutartys reikšmingesnės negu bazės ir kariai. Kai išnyksta įsipareigojimas, kariai ir technika gali būti greitai ištraukiami, ką parodė JAV nutarimas palikti karinį Bagramo oro uostą Afganistane.

Neribota ištikimybė JAV nėra be dorovinių pavojų ir iššūkių. Lietuva entuziastingai palaikė invaziją į Iraką 2003 m., nors antpuolis akivaizdžiai pažeidė tarptautinę teisę. Lietuvos nutarimas suprantamas, gal ir pateisinamas, stovint ant NATO narystės slenksčio vargu ar protinga rizikuoti galingiausios narės rūstybe. JAV piktnaudžiavo Lietuvos gera valia, kai CŽA paprašė ir gavo leidimą Antaviliuose pastatyti slaptą kalėjimą, kuriame buvo laikomi ir veikiausiai kankinami kitose šalyse sulaikyti įtariami teroristai.

Kyla pavojus, kad per didelė ištikimybė JAV gali nustelbti įsipareigojimus ES, ypač šiuo metu, kai tarp jų tvyro įtampos. Daugelis ES šalių kitaip įsivaizduoja santykius su Kinija negu kovingiau nusiteikęs Vašingtonas. Prancūzija vis atkakliau ragina išvystyti ir stiprinti Europos strateginę autonomiją, užtikrinti, kad Europa galėtų pati apsiginti. Neginčytina ir tai, kad JAV moralinis autoritetas yra smukęs, labiau abejojama Vašingtono gebėjimu įveikti vidaus politikos ir visuomenės nesutarimus, tad ir veiksmingai veikti tarptautinėje arenoje. Akivaizdus prezidento Trumpo transatlantinių partnerių nuvertinimas paklibino per Šaltąjį karą išvystytą solidarumą. Pernai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas pareiškė, kad „nebus galima sugrįžti į ankstesnę situaciją. […] turėsime kurti naujus transatlantinius santykius“, ES turi būti suverenesnė „saugumo, gynybos ir strateginės autonomijos srityse“. Šias nuostatas sustiprino vienašališkas prezidento Joe Bideno sprendimas palikti Afganistaną bei ypač slaptas JAV ir Australijos nutarimas atšaukti didelį kontraktą dėl prancūziškų povandeninių laivų ir vietoj jų pirkti amerikietiškus. Apkaltinęs JAV melu ir veidmainyste, Le Drianas pavadino sandorį „dūriu į nugarą“. Akibrokštas Prancūzijai buvo akibrokštas visai Europai. Susidaro įspūdis, kad JAV nemato didesnio ES vaidmens savo Kinijos politikoje, labiau pasikliaus vadinamuoju anglosaksų AUKUS aljansu ir draugiškomis regiono šalimis.

Šiuose nesutarimuose Lietuva tvirtai stoja Vašingtono pusėje. Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu gal net kovingesnė negu JAV. Lietuva itin skeptiškai vertina ES strateginės nepriklausomybės siekį, kaip ir JAV, nuogąstaudama, kad naujos europinės karinės struktūros dubliuotų NATO, taigi silpnintų aljansą, taip pat ryšius su JAV ir Jungtine Karalyste. Bet labiau nepriklausomos karinės pajėgos suteiktų Europai daugiau savarankiškos atgrasomosios galios, ypač jei jų kūrimasskatintų didinti gynybos išlaidas. Ir JAV nuostatos lyg keičiasi. Po spalio 29 d. Bideno ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono susitikimo buvo paskelbtas bendras pareiškimas, kuriame JAV pripažino „tvirtesnės ir pajėgesnės Europos gynybos svarbą“. Gal dabar tai pripažins ir Lietuva.

Ilgainiui beveik besąlygiškas JAV palaikymas gali mažinti ir taip ribotą Vilniaus įtaką ES, susikūrus regimybei, jog Lietuva labiau sieja savo likimą su JAV, nors Lietuvos teisiniai ir ūkiniai ryšiai su ES yra gerokai intymesni. ES subsidijos buvo Lietuvos ūkio suklestėjimo pagrindas, ES, o ne JAV, padeda Lietuvai tramdyti nelegalių migrantų bangą. Tikėdamasi palaikymo iš savo ES partnerių, Lietuva turi rodyti solidarumą, net jei reiktų palaikyti Vašingtonui nepriimtiną pozicija.

Iki 2004 m. Lietuva puoselėjo viltį, kad bus galima išvystyti palyginti normalius santykius su Kremliumi. Šioms viltims išblėsus, iš dalies dėl manomo Rusijos kišimosi į Ukrainos Oranžinę revoliuciją, įtampa, nesutarimai ir priešiškumas nuspalvino Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik vieną kartą, 2010 m., kai Grybauskaitė ir premjeras Andrius Kubilius susitiko su Rusijos prezidentu, buvo stengiamasi santykius normalizuoti, bet pastangos buvo bergždžios dėl Rusijos keliamų Lietuvai nepriimtinų sąlygų. Užmirštama, kad Borisui Jelcinui prezidentaujant, Rusija gerai sugyveno su Lietuva, gerokai geriau negu su Estija ir Latvija. 2000 m. žinomas Rusijos politologas Dmitrijus Treninas baigė savo straipsnį „Rusijos–Lietuvos santykiai: ar sėkmės istorija tęsis?“ tvirtinimu, kad „esamų ir ateinančių problemų nustatymas ir konstruktyvus jų sprendimas yra geriausias būdas užtikrinti, kad santykinė Rusijos ir Lietuvos santykių sėkmė galėtų būti įtvirtinta ir paversta žydinčiais ir abipusiai tenkinančiais santykiais būsimoje platesnėje Europoje“.

Antrame dešimtmetyje Rusijos santykiai su Vakarais smarkiai įsitempė dėl agresyvios Rusijos politikos, ypač Krymo okupavimo bei aneksijos, demokratijos varžymų, susidorojimų su priešais Rusijoje ir už jos ribų. Dabartinėmis sąlygomis normalūs santykiai neįmanomi, bet atviras Lietuvos priešiškumas pasireiškė dar prieš Putinui metant Vakarams iššūkį Miuncheno Wehrkunde konferencijoje 2007 m. Metais anksčiau Lietuva palaikė Lenkiją, kai Varšuva vetavo derybas dėl naujo ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo. 2008 m. balandį Lietuva vetavo dar vieną susitarimo peržiūrą, reikalaudama į darbotvarkę įtraukti jai svarbius klausimus.

Ne vien geopolitiniai faktoriai bei Rusijos keliama grėsmė lemia Lietuvos politiką. Estijos ir Latvijos geopolitinė padėtis iš esmės nesiskiria, bet abiejų mūsų kaimynų retorika santūresnė, jų politika lankstesnė. 2019 m. Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid Maskvoje
susitiko su Putinu. Savo vizitu ji nei pakenkė Estijos saugumui, nei paniekino šalies ir ES vertybes. Nausėda pripažino, kad jos vizitas buvo tikslingas: „kodėl mes leidžiame kitoms valstybėms spręsti apie Europos su Rusija santykius, o ne mums. Juk mes irgi ES dalis, tai jeigu gali kalbėti kiti, mes galime kalbėtis ir patys“. Bet tie pokalbiai neįvyko.

Esama manančių, kad mes itin gerai pažįstame Rusiją, kad okupacijos patirtis lietuviams suteikia ypatingo įžvalgumo, tad grindžiame savo Rusijos politiką kitoms šalims neprieinama informacija. Tokia savimeilė yra saviapgaulė. Putino Rusija nėra nei Brežnevo, nei Gorbačiovo Rusija. Jei ji yra „blogio imperija“, reikia žinoti, kokia, kaip jos valdytojai galvoja, ko jie siekia, nesitenkinti nuvalkiotais teiginiais, kad ji mėgina plėsti savo įtaką, kenkti Vakarams ir t. t. Lietuva neturi nė vieno pirmo rango sovietologo, neturime vadovaujančio tyrimo centro, į Rusiją stažuotis nekeliauja būsimi politologai, o gabiausi diplomatai nedirba Maskvoje. Lietuva gyvena informacijos burbule, kuriame Rusija tik neigiamai, tad iš dalies netiksliai vaizduojama. Bet kokios pastangos gerinti santykius, antai prezidento ar premjerės vizitu į Maskvą, sukeltų pasipiktinimo audrą, kalbas apie išdavystę. Ryškiai politikų ir politologų daugumai įsitikinus, kad nėra veiksmingesnių alternatyvų dabartinei politikai, nebus net kuklių pokyčių. Deja, šios nuostatos nėra tyrimų ir apmąstymų išdava, bet diskusijų ir svarstymų prielaida.

Kokie yra konkretūs šios kovingos politikos siekiai, ar juos galima sėkmingai įgyvendinti, jei Lietuva neturi svertų Rusijos politikai ir ūkiui paveikti? Kaip jau minėta, kitos šalys tiek pat žino apie Rusiją, kiek Lietuva, tad neturime faktinio pagrindo įtikinti jas keisti savo Rusijos politikos kursą. Lietuva kartais vaizduojasi esanti Europos vertybių saugotoja, suteikianti pavyzdį, kaip kitos šalys turėtų elgtis, kokiais kriterijais remtis bendraujant su Rusija. Bet įsivaizduojamo Lietuvos pavyzdžio poveikis minimalus, nes nežinia, ar bent viena šalis, Lietuvos veikiama ar raginama, pakeitė savo politiką. Kartais susidaro įvaizdis, kad savąja Rusijos politika Lietuva siekia įrodyti, jog ji nuosekliau už kitas šalis laikosi vertybių, labiau gina savo principus. Neaišku, ko vertas šitoks doros demonstravimas (angl. virtue signalling). Liepą Nausėda atsisakė pasirašyti 17 ES šalių lyderių laišką, kuriuo reiškiama parama LGBTQI+ bendruomenei, „kadangi aš esu įsitikinęs, kad ne laiškais sprendžiamos problemos“. Šitokią nuostatą reikėtų taikyti politikai Rusijos atžvilgiu, mažiau pasikliauti skambiais pareiškimais.

Lietuva nuosekliai vykdo griežtą Baltarusijos politiką. Nuo pat pirmųjų dienų po 2020 m. prezidento rinkimų Lietuva tapo pagrindine Baltarusijos valdžios kritike, teigė, kad dėl suklastotų rinkimų nevalia vadinti Aliaksandro Lukašenkos legitimiu prezidentu, skyrė stambias pinigų sumas nuo represijų nukentėjusiems studentams, mokslininkams, kultūrininkams, ragino Vakarų partneres praplėsti sankcijas, akreditavo baltarusių opozicijos veikėjų komandą.

Vakarų valstybės daugiau negu dešimtmetį stengėsi nustatyti optimalią politiką Baltarusijos atžvilgiu. Siekdamos paveikti režimą, ES ir JAV taikydavo sankcijas po represijų protrūkių, jas švelnindavo, Lukašenkos režimui ėmus elgtis nuosaikiau. Sankcijų režimu buvo siekiama skatinti vyriausybę gerbti žmogaus ir demokratines teises, mažinti jos priklausomumą Rusijai. Buvo akivaizdu, kad Lukašenka manipuliavo Vakarų baimėmis ir Rusijos viltimis, siekdamas iš abiejų pusių išgauti nuolaidų. Nebuvo sutariama, ar jis siekia išsaugoti Baltarusijos veiksmų laisvę, ar buvo ištikimas Kremliaus tarnas, sumaniai išnaudojantis Vakarų naivumą. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, kad Lukašenka seniai pardavė Baltarusiją Kremliui, šalies formaliai skelbiamas neutralumas nieko nereiškė, tad reikia griežtinti, bent nemažinti sankcijų, įsisąmoninti, jog bergždžia siekti paveikti Lukašenką. Nemažai ES šalių galvojo kitaip. 2019 ir 2020 m. pradžioje JAV energingai siekė gerinti santykius su Baltarusija, Minską aplankė valstybės sekretorius Mike’as Pompeo. To nebūtų buvę, jei JAV žvalgyba nebūtų įsitikinusi, kad Lukašenka siekia išsaugoti šalies suverenitetą.

Lietuvos vadovai nujautė, kad šalies politika nėra veiksminga. Pradėdami savo kadencijas, prezidentai Grybauskaitė ir Nausėda suprato, kad bekompromisę Lietuvos antibaltarusišką politiką reikia peržiūrėti ir keisti, bet dėl įvairių priežasčių pokyčių neįgyvendino. Kol Lukašenka valdo Baltarusiją, normalių santykių su ja nebus.

Trečiasis ir mažiau reikšmingas stulpas – ypatingas dėmesys konkrečioms posovietinėms šalims, ženkliai sustiprėjęs per pastaruosius penkiolika metų. Šį išskirtinį dėmesį sukėlė aibė veiksnių. Pirma, Lietuvai visada rūpėjo tęsti NATO ir ES plėtrą į Rytus. Juo labiau šalis integruojasi į Vakarų struktūras, juo ji atsparesnė Rusijos įtakai ir spaudimui, juo saugesnė Lietuva. Buvo natūralu, jog Lietuvos žvilgsnis nukryptų į Rytus, palaikant posovietinių šalių norus patekti į NATO ir ES. Antra, Lietuvos pastangos užmegzti glaudžius ryšius su artimesniais kaimynais nebuvo itin sėkmingos. Po visų trijų Baltijos šalių vadovų vizito į Briuselį Beniliukso tarybos kvietimu dar 1991 m., Vytautas Landsbergis prabilo apie galimybę šių valstybių bendradarbiavimo pavyzdžiu sukurti panašų vienetą Baltijos regione, pavadintą, jei teisingai prisimenu, ESLALI. Įvairūs nesutarimai bei konkurencija dėl kvietimų į NATO ir ES palaidojo glaudesnio bendradarbiavimo viltis, sukurtos bendros institucijos, kaip Baltijos Asamblėja ir Baltijos Taryba, neatlieka reikšmingesnio vaidmens šių šalių politikoje.

Kurį laiką Lietuvos politikai bei diplomatai kalbėjo apie Baltoskandiją, kuriai priklausytų penkios Šiaurės ir trys Baltijos šalys, vadinamasis „5+3“. Šiaurės šalys rodė mažiau entuziazmo suartėjimui. Jų manymu, Baltijos šalys pirmiausia turėjo įrodyti gebančios tarpusavyje glaudžiau bendradarbiauti ir įgyvendinti bendrus projektus. Be to, glaudesni santykiai turėjo būti kuriami iš apačios į viršų, o ne iš viršaus į apačią, pirmenybę skiriant aktyvesniam atskirų šalių pilietinės visuomenės institucijų bei verslo bendravimui, o ne vadovaujantis vyriausybių iniciatyvomis, dekretais, bendrų institutų steigimu.

Trečia, aktyvesnei užsienio politikai paspirtį davė Lietuvos 2004 m. paskelbtos pretenzijos tapti regiono lydere. Rytuose ieškota lauko tai lyderystei. Pirmoji numylėtinė buvo Gruzija. Per ir po Rusijos ir Gruzijos karo prezidentas Valdas Adamkus energingai palaikė Gruziją, kartu su keliais kitais valstybių vadovais keliavo į Tbilisį išreikšti solidarumo, reikalavo, jog Rusija pasitrauktų iš okupuotos teritorijos. Grybauskaitė demonstratyviai atsiribojo nuo Gruzijos ir Saakašvilio, apgailestavo, kad Lietuva pasirašinėjo draugystės susitarimus su „ubagais“, bet, nepaisant jos antipatijos, ryšiai su Gruzija liko tvirti.

2014 m. Ukraina sulaukė šimtaprocentinės paramos iš Lietuvos, kuri buvo pirmoji ir kurį laiką vienintelė ES šalis, tiekusi ginklus Kijevui, o Grybauskaitė buvo pirmoji šalies vadovė, ne kartą pavadinusi Rusiją teroristine valstybe. Entuziazmas Kijevui šiek tiek blėso dėl jo negebėjimo pažaboti korupciją ir pertvarkyti savo ūkį, bet Lietuva toliau uoliai palaikė Ukrainos siekį įstoti į NATO ir ES. 2020 m., po masinių protestų prieš suklastotus rinkimus, baltarusių opozicija ir jos rėmėjai tapo naujausiais Lietuvos favoritais, o jų palaikymas – vienu pagrindinių užsienio politikos tikslų. Kol Lukašenkos režimas nebus nuverstas (o tai nebus greitai), Baltarusija liks Lietuvos užsienio politikos dėmesio centre.

Ypatinga reikšmė ryšiams su JAV bei rytų partnerių rėmimas lėmė, kad Lietuva ribotai bendradarbiauja su daugeliu pietinių ir vakarinių ES šalių, nelabai rūpinasi jų reikalais. Landsbergio teiginys, kad diskusijos dėl migrantų pasidalijimo tarp visų bendrijos šalių „yra būtent ne ta diskusija, kurios Lietuvos pusė nori“, akivaizdžiai rodė Vilniaus abejingumą savo partnerių rūpesčiams.

Savo rytų politika Lietuva yra laimėjusi daugelio gruzinų, ukrainiečių bei baltarusių pagarbą ir simpatijas, jie ilgai gerai galvos apie lietuvius, o tai nemenkas pasiekimas. Vyriausybių palankumas, ko gero, bus mažiau tvirtas, jos sieks rasti galingesnių partnerių ir patarėjų. Nors Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwaśniewskiu atliko svarų vaidmenį suvaldant Ukrainos politinę krizę per Oranžinę revoliuciją, premjerė Julija Tymošenko nesiteikė aplankyti Vilniaus.

Trys užsienio politikos stulpai yra beveik savaime suprantami. JAV yra pagrindinė Lietuvos gynėja, Rusija kelia didžiausią grėsmę. Glaudūs ryšiai su rytiniais partneriais pasitarnauja Lietuvos geopolitiniams tikslams, o dėl santykinio silpnumo jie vertina Lietuvos paramą. Deja, pirmenybės teikimas pirmajam ir trečiajam stulpams palieka mažai erdvės nuoseklesniam bendradarbiavimui su daugeliu ES valstybių, paliekant jas Lietuvos užsienio politikos paraštėje. Šią nelaimingą ir nenumatytą pasekmę būtų galima lengvai ištaisyti. Šių stulpų/tikslų išraiška ir įgyvendinimas yra ydingas. Lietuvos politika yra nelanksti ir banali, demonstruojanti tendenciją piešti pasaulį vien baltomis ir juodomis spalvomis, o politinė retorika dažnai yra priešiška ir įkyriai moralistinė. Rusiją reikia kritikuoti, bet ne prieštaringais ir abejotinais teiginiais, kaip cituota. O ir savigyra apie Europos vertybių gynimą yra ne tik arogantiška, bet ir nepagarbi ES ir NATO partnerių atžvilgiu, duodant suprasti, kad jie tokie nėra. Lietuvai blokavus ES derybas su Rusija dėl naujos sutarties, tuometinis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas aiškino, kad Lietuva ne tiek diskutuoja su Rusija, kiek skatina pačią ES pagalvoti, „kokia ji bus, ar ir toliau remsis vertybiniu pagrindu, ar atiduosime pirmenybę fabrikams, gamykloms, vamzdynams“. Reikia savimi labai pasitikėti, kai prisistatai doresniu už kitus, juolab kad vamzdynų klausimu Lietuvos nuostatos nebuvo nuoseklios. Smerkdama planus tiesti Nordstream, Lietuva reikalavo atnaujinti dujotiekio Družba veikimą, pritarė ir Amber, kurį buvo siūloma tiesti per Baltijos šalis ir Lenkiją. Kadangi nėra neginčytinų kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kurie užsienio politikos sprendimai yra moraliniai ar vertybiniai, užuominos, kad kai kurie partnerių užsienio politikos sprendimai turi abejotinų motyvų, yra nepateisinamas išpuikimas ir hubris, juolab kad Lietuva nekritikuoja tarptautinę teisę pažeidžiančių JAV ir Izraelio sprendimų. Savo bekompromise retorika ir avantiūriškais sprendimais, kaip Taivano atveju, Lietuva iš dalies siekia kompensuoti santykinį savo silpnumą, realias pasekmes turintiems veiksmams rasti pakaitalą skambiuose pareiškimuose. Pamatuotas tonas bei nuosaikesnė laikysena geriau pasitarnautų Lietuvos interesams ir trijų stulpų politikos įgyvendinimui.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.