Kęstutis Girnius. Vadovų vaidai

Pasikeitus valdžiai, naujai išrinkus prezidentą ar Seimą, neišvengiamai prasideda paklodės tampymas į savo pusę. Kaip ir gamta, taip ir politika nemėgsta vakuumo, tai kiekviena pusė siekia nustatyti būsimų santykių rėmus, nubrėžti, kas mano ir kas tavo, sustiprinti ir padidinti savo valdas.

Jau keliais klausimais išsiskyrė prezidento ir valdančiosios koalicijos nuostatos. Nesutariama dėl ambasadorių skyrimo, Lietuvos atstovavimo Europos valstybės taryboje (EVT), prezidento vaidmens vidaus politikoje, ypač kovoje su pandemija, prezidentas dar kaltinamas ministrų patvirtinimo vilkinimu, kas esą apsunkino Vyriausybės galimybes operatyviai kovoti su COVID-19.

Daug komentarų sulaukė prezidento G. Nausėdos nutarimas neskirti buvusių krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrų Raimondo Karoblio ir Lino Linkevičiaus ambasadoriais Briuselyje ir Vašingtone, ypač jo paaiškinimas, kad buvusiems ministrams reikalingas „politinio atšalimo“ laikotarpis.

Nausėda tvirtino, kad jam „nežinomas Lietuvos istorijoje toks atvejis, kuomet ministru buvęs žmogus iš karto taptų ambasadorium,“ bet nei jis, nei jo komanda nėra detaliau paaiškinę, kodėl tas politinis atšalimas naudingas ar reikalingas. Nors negalima nepritarti prezidento patarėjos A. Skaisgirytės tvirtinimui, kad ambasadoriaus postas „nėra nei premija, nei privilegija“.

Konstitucija aiškiai nurodo, kad prezidentas turi lemiamą žodį, skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus, tad nėra teisinio pagrindo užprotestuoti Nausėdos nutarimą. Gerokai rimtesnė problema yra tai, kad kone pusmetį Lietuva neturėjo ambasadorių JAV, ES ir dar Vokietijoje. Atrodo, kad Linkevičius su ar be prezidento pritarimo taupė sau ambasadoriaus JAV postą, užuot operatyviai pasiūlęs naują kandidatą. Toks „aplaidumas“ yra tvirtas pagrindas jo neskirti. Pagaliau būtų klaida leisti veteranams užgožti svarbiausius postus, nesuteikiant progos jaunesniems diplomatijos tarnybos parodyti savo gebėjimus.

Esant tokiai vienareikšmei padėčiai, šiek tiek stebina konservatorių reakcija. Nutarimą pirmiausiai kritikavo konservatorių frakcijos Seime seniūnė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, po to premjerė I. Šimonytė, abejonių išreiškė ir konservatorių pirmininkas Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis. Gal tai būdas pranešti prezidentui, kad reikia tartis ir užsienio politikos klausimas, o gal menamos Nausėdos „klaidos“ užfiksuojamos ir kaupiamos, kaip amunicija ateities nesutarimams.

Ginčijamasi dėl šalies atstovavimo EVT. Sekdamas D. Grybauskaitės pavyzdžiu, Nausėda pasiryžęs atstovauti Lietuvai visuose EVT posėdžiuose, nesidalydamas šio vaidmens su premjere. Šimonytė nesureikšmina klausimo, šiuo metu turinti rūpintis svarbesniais klausimais, kaip kova su pandemija. Bet kiti koalicijos nariai nėra tokie drovūs.

Liberalas R. Lopata mano, kad EVT sprendžiant vidaus politikos klausimus, turėtų vykti premjerė, svarstant grynuosius užsienio politikos klausimus, EVT Lietuvai atstovauja prezidentas.

Kovingesnę poziciją užima konservatorių deputatas M. Maldeikis. Esą EVT dažnai svarstomi klausimai, susieti su Vyriausybė funkcijomis, „bet dėl jų derėtis važiuoja prezidentas. Kokiu mandatu ir kokia pozicija prezidentas atstovauja Lietuvai derantis dėl vidaus politikos?“ Pasak jo, jei ES klausimai nėra vien užsienio politikos reikalai, o „yra ir (mano pabrėžimas – kg) mūsų vidaus klausimai, tai tuomet važiuoti turėtų tas, kas atstovauja Vyriausybei.“ Ne vienas politologas irgi mano, jog prezidentas ir premjerė turi dalytis atstovavimu.

Klausimas sudėtingas, nuomones veikia politinės nuostatos. Neprisimenu, kad konservatoriai būtų teigę, kad kai buvo svarstomi vidaus politikos klausimai, į Briuselį turėtų keliauti premjerai A. Butkevičius ir S. Skvernelis užuot Grybauskaitė. Jie nebūtų to siūlę, net jei premjerų anglų kalbos gebėjimai būtų buvę tokie pat kaip prezidentės.

Prezidento pozicija tvirtesnė. Niekas negalėtų jam uždrausti keliauti į Briuselį, juk jis yra visos tautos išrinkta Valstybės galva (per rinkimus surinkęs dvigubai daugiau balsų negu premjerė). Pastangos pakeisti tradiciją prieš Nausėdos valią sukeltų rimtą ir nereikalingą konfliktą. Lietuvos santykiai su Briuseliu sudėtingi, sietini ir su vidaus, ir su užsienio politika.

EVT posėdžiuose svarstomi įvairūs klausimai. Net jei ketinama daugiau dėmesio skirti pandemijai, reaguojama į užsienio politikos iššūkius, kaip Navalno areštą ar neramumus Baltarusijoje. Čia konstitucinė prezidento kompetencija.

Turime arba ilgainiui turėsime ambasadorių Briuselyje, kurį paskirs Nausėda, o ne Šimonytė. Neskiriame ambasadorių į Kauną.

Net Maldeikis netiesiogiai pripažįsta, kad santykiai su ES yra užsienio politika, pažymėdamas, kad jie yra ir mūsų vidaus klausimai, taigi ne tik vidaus politikos reikalai. Nausėda yra ekonomistas, susigaudo ūkio ir finansų klausimuose, kurie užima didelę dalį EVT darbotvarkės, tad gali dalyvauti diskusijose.

Vyriausybė jautriai reaguoja į tai, ką ji laiko Nausėdos kišimusi į jos reikalus. Prezidento nutarimas suburti ekspertų tarybą kovai su pandemija netenkino Šimonytės, kuri aiškino, kad prezidento taryba ilgainiui turėtų persikelti į Vyriausybę, taupant ekspertų laiką. Šiuo klausimu prezidentas nusileido. Prezidentūra pranešė, kad jos ekspertų taryba atsitrauks nuo operatyvių veiksmų ir sutelks dėmesį mokslinio tipo, ilgesnio laikotarpio klausimams bei padės prezidentui rengtis EVT posėdžiams, kuriuose bus svarstoma pandemija.

Sprendimas racionalus. Vyriausybė ir ministerijos valdo pagrindinius resursus kovoje su COVID-19, prezidentūra negali perimti šių funkcijų, būtų bergždžia siųsti savo komandos narius stebėti Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro darbą ar duoti patarimų.

Per pirmąją bangą Nausėda buvo kritikuojamas už neveiklumą ir lyderystės stoką, tad pajuto poreikį labiau susipažinti su padėtimi ir aktyviau reikštis.

Prezidentui priekaištaujama, kad jis vilkino Vyriausybės sudarymą, tuo ir apsunkino kovą su pandemija.

Priekaištai iš piršto laužti. Naujoji valdančioji koalicija itin lėtai susitarė dėl ministrų ir Vyriausybės programos. Jos siūloma komanda buvo silpna ir nepatyrusi, prezidentas veikiausiai turėjo atmesti ne dvi, bet bent tris kandidatūras, tarp jų ir E. Dobrovolskos. Konservatoriai smarkiai kritikavo Nausėdą dėl to, kad jis nepakankamai griežtai ir reikliai vertino valstiečių kandidatus į ministrus. Taigi, jis dabar darė tai, ko konservatoriai anksčiau reikalavo.

Susidaro įspūdis, kad valdantieji gyvena savo burbule. Būdami opozicijoje, jie griežtai kritikavo valstiečius, tyčiojosi iš jų klaidų. Bet perėmę valdžia, jie laukia, kad jų darbas būtų tik teigiamai vertinamas.

Premjerė skundėsi, kad „man kartais yra šiek tiek skaudu, kad ankstesniame epizode, mintyje turiu pirmą pandemijos bangą ir laiką tarp bangų, tai tikrai tos kritikos girdėjosi kur kas mažiau, nei girdisi nuo praktiškai pirmos Vyriausybės dienos.“ Reikėtų kuo greičiau atsikratyti šio perdėto jautrumo bei kelionių į Briuselį ilgesį ir pasišvęsti vidaus politikos problemų suvaldymui.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.