Kęstutis Girnius. Vertybių karai

Nuo pat pirmųjų savo prezidentavimo dienų E. Macronas save laiko lyderiu su naujomis idėjomis ir valia jas įgyvendinti. Savo kalboje Europos parlamente sausį jis pabrėžė, jog Europa turi turėti stiprų ir unikalų savo balsą, vesti savo dialogą su Rusija, išvystyti bendrą viziją saugumo ir stabilumo tvarkai Europoje.

Toje pačioje kalboje jis išdėstė kitus Prancūzijos prezidentavimo prioritetus, tarp jų ir siekį įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją teisę į abortą ir klimato apsaugą. Jis dar pasveikino naujai išrinktą Europos Parlamento pirmininkę Maltos politikę Roberta Metsola, sakydamas, kad ji tiki „mūsų Europa, šia Europa, grindžiama vertybėmis, kurios visus mus jungia ir vienija“. Neaišku, ar Macronas žinojo, kad Metsola griežtai pasisako prieš abortus (priminimas, kad ir moterys nepritaria abortams), tad labai abejotina, ar ji teisę į abortus laiko Europą vienijančia vertybe, veikiau atvirkščiai.

Neginčytina, kad Europai vertybės yra svarbios, tvirtai susietos su sąjungos tapatybe ir saviprata. Europiečiai labiau nei kitų žemynų gyventojai mano, kad tokios vertybės ir idealai, kaip pakantumas, pagarba žmogaus teisėms ir jo autonomijai, demokratija, teisių viršenybė, yra svarbios asmens ir visuomenės klestėjimui. Vertybės yra ES pagrindas, ir istoriškai Europa jas labiausiai puoselėjo, nors kritikai gal pridurtų, kad bent žodžiais, jei nei darbais.

Jei teorijoje vertybės vienija, tikrovėje jos dažnai skatina susiskaldymą, nesantaiką ir nesutarimus. Lietuvoje vyksta aistringi, dažnai nepagarbūs ginčai dėl partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos. JAV „kultūros karai“ dėl homoseksualų vedybų, abortų, pradžios ir vidurinių mokyklų mokymų programų yra aiškūs destabilizuojančio vertybių poveikio pavyzdžiai. Seniai pastebėta, kad esama įvairiausių kompromisų dėl mokesčių, sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos, pensijų ar ginkluotųjų pajėgų finansavimo.

Ginčai dėl jų gali būti aštrūs ir aistringi, ne vienas dalyvis gali būti giliai nepatenkintas pasiektais kompromisais, laikyti kompromisą savo principų išdavyste. Bet dauguma susitaiko su rezultatais, nes žino, jog prie šių klausimų bus grįžta po naujų rinkimų, o juos laimėjus galima padidinti vaikų pinigus bei neapmokestinamų pajamų dydį, susitarti sumažinti PVM iki 18% po trejų metų, tuo pačiu laiku įvedant didesnį nekilnojamojo turto mokestį.

Vertybių klausimai yra mažiau imlūs kompromisams ar nuolaidoms. Reikia arba pritarti, arba nepritarti mirties bausmei, negalima nuteistajam pusiau taikyti mirties bausmę. Arba palaikai moters teisę į savo kūną, arba negimusios gyvybės teisę gyventi, nors, valdžiai įteisinus abortus, dar galima stengtis apriboti aplinkybes, kuriomis jis leistinas.

Vertybės nėra vertybėms lygios, arba kas vienam vertybė, tai kitam – jų iškreipimas. Nėra konsensuso dėl vertybių, juolab jų lyginamojo svorio, kuris nustatytų vertybių hierarchiją, nurodančią, kurioms reikia teikti pirmenybę. Nesutaria net tos pačios politinės partijos nariai, pvz., konservatoriai dėl partnerystės. Viena pagrindinių takoskyrų yra tarp labiau tradicinio ir labiau pasaulietiško supratimų.

Tradicinės vertybės pabrėžia religijos ir tradicinių šeimų svarbą, besąlygiškas dorovės normas, neigiamai žiūrima į skyrybas ir abortus, labiau linkstama didžiuotis tauta ir šalimi. Pasaulietiškų vertybių šalininkai labiau linkę skirti pirmenybę individo autonomijai, saviraiškai, solidarumui, didesniam atvirumui užsieniečiams.

Skelbti vertybes yra viena, jas įgyvendinti – kita. Nors tikintieji įsitikinę, kad mes visi esame Dievo vaikai, ir turėtų manyti, jog visi žmones yra verti pagarbos ir globos, daugelis su panieka žiūri į svetimtaučius ir kitos spalvos žmones. Liberalai skatina būti atvirais užsieniečiams, bet popiežius Pranciškus bene nuosekliausiai ragina europiečius priglausti pabėgėlius.

Stiprėjant pasaulietiškoms vertybėms, įsitvirtino nepateisinama ir beveik nesuvokiama nelygybė. Ne tik rusai yra oligarchai, jų daugiau JAV ir Vakarų Europoje.

Neginčytina, kad kinta vertybių supratimas, kad mažėja tikinčiųjų skaičius ir krikščionybės vaidmuo. Kai kurios vertybės – neginčytinos ir beveik visuotinai pripažintos. Negalima pakęsti mažumų persekiojimo, akivaizdžių demokratijos pažeidimų, abejingumo vargšams.

Bet būtų klaida mėginti iš viršaus primesti savas vertybės kitaip galvojantiems, stengtis sukurti pan-europinį vertybių supratimą, ko siekia Macronas, siūlydamas teisę į abortus įtraukti į ES pagrindinių teisių chartiją. Jei būtų rimtai mėginta tai padaryti, paaštrėtų nesutarimai ir kultūros kovos, faktiškai būtų skelbiama, kad jei ne krikščionybė, tai bent katalikybė, kuri abortus laiko negimusios gyvybės žudymu, nedera su pagrindinėmis ES vertybėmis. Toks žingsnis būtų pasityčiojimas iš paties Macrono teiginio, kad vertybės visus europiečius jungia ir vienija.

Kiekviena šalis turi teisę nustatyti, kaip reguliuoti abortus, ar juos visiškai drausti. 2018 m. du trečdaliai referendume dalyvavusių katalikiškosios Airijos piliečių balsavo už teisinį abortų reguliavimą. Europoje pastebima aiški tendencija švelninti abortų ir netradicinės seksualinės praktikos apribojimus. Kai kurie asmenys ir kai kurios šalys pokyčius įgyvendina greičiau nei kitos. Tačiau tai yra suverenūs jų sprendimai, kurių neturėtų „atsilikusioms“, daugiausiai Rytų Europos šalims primesti jų „pažangesni“ Vakarų kolegos arba Briuselis.

Macrono pasiūlymo įgyvendinimą būtų galima vertinti kaip vidinės kolonizacijos pavyzdį, šviesos padovanojimą neapsišvietusiems. Galime būti tikri, taip įvykius vaizduotų radikalūs populistai, nusiteikę prieš Europos projektą. Macronas turėtų suvokti, kad priemonės, tinkamos itin centralizuotai Prancūzijos valstybei, negali būti primestos Europos Sąjungai, kuri yra labiau valstybių federacija negu intendanto prižiūrimas Prancūzijos departamentas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.