Kęstutis Girnius. Žodžio laisvės ribojimai

Vis labiau ribojama žodžio laisvė. Naujausias nevyriausybinės organizacijos Žurnalistai be sienų (Reporters Sans Frontières – RSF) 180 šalių ir teritorijų tyrimas rodo, kad žurnalistų veikla yra visiškai sustabdyta arba rimtai trukdoma 73 valstybėse ir suvaržyta 59 kitose. Taigi 73 % vertintų šalių gyventojai neturi laisvos prieigos prie žinių. Poveikio turėjo Covid-19 pandemija, tapusi dingstimi sveikatos sumetimais riboti žurnalistų darbą. Vargu ar visi draudimai ir ribojimai bus atšaukti, kai ji baigsis.

Beveik dėsninga, jog autoritarinės šalys mėgina riboti nepriklausomos informacijos šaltinius ir sklaidą. Mūsų kaimynai yra šios srities specialistai. Baltarusijos parlamentas priėmė teisės aktus, dar labiau apribojusius nepriklausomų medijų darbą ir praplėtė oficialius pagrindus atšaukti akreditacijas, uždaryti žiniasklaidos priemones bei blokuoti jų interneto svetaines. Ypatingu taikiniu tapo didžiausias nepriklausomas naujienų portalas Tut.by: policija vykdė kratas jo biure, užblokavo portalą, sulaikė nemažai darbuotojų, neva dėl mokesčių vengimo, o Vidaus reikalų ministerija prašė pripažinti šio portalo ir jo socialinių tinklų medžiagą ekstremistine.

Rusijoje padėtis panaši. Vis daugiau žiniasklaidos organizacijų, pavyzdžiui, nepriklausomas naujienų portalas Meduza, įtraukiamos į „užsienio agentų“ sąrašą. Meduza privalo šia etikete paženklinti visus savo leidinius, įskaitant socialinės žiniasklaidos pranešimus. Iškelta baudžiamoji byla nepriklausomo studentų žurnalo Doxa redakcijai. Ji kaltinama „nepilnamečių įtraukimu į neteisėtą veiklą“, nes internete paskelbtame vaizdo įraše paaugliai buvo raginami dalyvauti taikiuose, nors ir nesankcionuotuose Navalną palaikančiuose protestuose 2021 m. sausį. Kremlius didina spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai, kuri prieš kelerius metus buvo varžoma mažiau. Neatsilieka ir Kinija. Prodemokratinis Honkongo laikraštis Apple Daily patvirtino turįs nutraukti veiklą, policijai įšaldžius leidinio turtą pagal naująjį nacionalinio saugumo įstatymą. Daug dėmesio sulaukė naujas Vengrijos įstatymas, draudžiantis suteikti nepilnamečiams prieigą prie bet kokios medžiagos LGBTQ tema.

Pavojus žodžio laisvei kyla ir iš kairės, iš pasiskelbusiųjų liberalų. Jie aiškina siekiantys nuslopinti neapykantos kurstymą bei pasisakymus, kurie pažemina ir įskaudina žmones, o ne valdžios kritiką. Siekiama užkirsti kelią politiniam korektiškumui prieštaraujančių žinių ar pasisakymų skleidimui. Polinkis drausti ryškus net JAV – šalyje, kur žodžio laisvė ginama labiau negu bet kur kitur. Kol kas JAV beveik neįmanoma uždrausti piktybiškų ir nesantaiką kurstančių pasisakymų. JAV Aukščiausiasis Teismas 1969 m. nutarė, kad rasistinius ar antisemitinius pasisakymus galima drausti tik tada, jei jais kurstoma tučtuojau imtis neteisėtų veiksmų ir jei esama realios galimybės, kad klausytojai tai darys. Žodžio laisvė galioja visiems, taigi ir rasistams, tad nevalia jos nesuteikti tik jiems.

Pagrindinės žodžio laisvę ginančios organizacijos American Civil Liberties Union (ACLU) pirmininkas neseniai pareiškė, kad rimtą susirūpinimą kelia studentų apklausos, rodančios, jog jų dauguma daugiau reikšmės skiria įžeidžiančios kalbos ribojimui negu žodžio laisvei. JAV ir JK universitetuose raginama neleisti kontroversiškoms asmenybėms skaityti paskaitų ar pranešimų, reikalaujama atleisti dėstytojus, kurių mintys esą gali užgauti kai kuriuos studentus. Itin daug dėmesio skiriama translyčiams žmonėms. Rhode Island universiteto profesorei paskelbus straipsnį, kritiškai vertinantį lyčių (genderizmo) ideologiją, išdygo peticijos, raginančios ją atleisti iš pareigų, o universiteto administracija ją perspėjo, kad teisė į žodžio laisvę „nėra beribė“. Melburno universiteto profesorei atidarius interneto svetainę, kurioje moterys buvo kviečiamos aprašyti savo patirtį dalijantis moteriškomis erdvėmis su translytėmis moterimis, apie 100 jos kolegų pasirašė atvirą laišką, kuriame teigiama, kad tinklalapyje propaguojama „žalinga ideologija“, reikalavo, jog universitetas operatyviai ir ryžtingai reaguotų. Teisininkaipadėjo profesorei išsaugoti savo darbo vietą, bet buvo
surengtos dvejos eitynės, kuriose buvo apgailestaujama dėl universiteto sprendimo jos neatleisti. Amerikietė darbininkė neteko darbo, nes, pasak darbo teismo, jos tweetas, jog vyrai yra vyrai, moterys yra moterys, ir negalima pakeisti lyties, išreiškė nuostatą, kurios nedera gerbti demokratinėje visuomenėje. Aukštesnysis teismas panaikino nutartį.

Vokietijos Žaliųjų partija yra pateikusi įstatymo projektą, numatantį teisę vaikams nuo 14 metų operacijos būdu keisti savo lytį, net jei tėvai tam prieštarautų. Taip pat būtų paskirta 2500 eurų bauda, jei būtų kreipiamasi į translytį žmogų, atsižvelgus tik į biologinę lytį. Cenzūruojamos arba neparduodamos knygos, neatitinkančios dabartinių madų. Amazon nutarė nepardavinėti knygos, kurioje kritiškai vertinamos translyčių operacijos. Vienas atsakingas minėtosios ACLU pareigūnas ragino drausti panašaus turinio knygą. Yra siūlymų iš apyvartos išimti vaikų knygas, kuriose atsispindi kolonistų požiūris į afrikiečius.

Lietuvoje netrūksta siūlymų riboti žodžio laisvę. Per vieną pavasario mėnesį trys atsakingi pareigūnai skatino stebėti, įspėti, gal net bausti tuos, kurie kalba kitaip negu šie pareigūnai pageidautų. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sakė, kad turėtų būti taikoma atsakomybė dėl dezinformacijos apie AstraZeneca vakciną, nors nenurodė, kaip būtų nustatoma, jog žmogus sąmoningai ir piktybiškai skleidžia dezinformaciją, o ne reiškia savo nuoširdžią, bet klaidingą nuomonę. Draudimo azartui neatsispyrusi policija pranešė, jog steigiamas virtualus policijos patrulis, kuris visą parą stebės elektroninę erdvę, prie „netinkamo“ pobūdžio žinutės ar komentaro prisegs policijos ikoną, įspės neapykantą skatinančius autorius nutraukti savo veikimą. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasiūlė internetinę neapykantos kalbą įtraukti į Administracinių nusižengimų kodeksą, – ne dėl to, kad tariamas neapykantos kurstymas nenusipelno griežtesnės bausmės, bet kad būtų galima daugiau žmonių nubausti, tegul ir švelniau. Netruko paaiškėti šių neapgalvotų bei sunkiai įgyvendinamų iniciatyvų trūkumai, bet tai, kad juos siūlė du ministrai ir policijos komisaras rodo, kad egzistuoja tvirtas noras reguliuoti tai, ką žmonės sako. Birželį Kauno miesto savivaldybė nesuteikė leidimo rugsėjo pradžioje organizuoti LGBT eitynių miesto centre, motyvuodama jau prasidėjusiu ar dar tik prasidėsiančiu gatvių remontu. Vilniaus miesto savivaldybė „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021“ rengėjams nedavė leidimo sostinėje rengti trijų dienų mitingo, nes tai esą ne protestas, bet festivalis, kurio dalyviai nesilaikys karantino taisyklių. Abiem atvejais dirbtine dingstimi buvo pažeidžiama susirinkimo, taigi ir žodžio laisvė.

Pastarąjį dešimtmetį filosofai ir teisės profesoriai pradėjo nuodugniau nagrinėti JAV įsitvirtinusią nuostatą nebausti neapykantos kurstymo. Filosofas Jeremy Waldronas teigia, kad nevalia sutapatinti valdžios ir pažeidžiamų tautinių bei religinių mažumų. Net pikčiausia ir pagiežingiausia kritika nesudrebins galingos valdžios, kuri ramiai gali jos nepaisyti, tad galima ją kritikuoti, nesiskaitant su žodžiais. Panašūs argumentai turėtų galioti atsakingiems pareigūnams, verslo, sporto ir muzikos pasaulio įžymybėms, kurių pozicija visuomenėje ir pasitikėjimas savimi leidžia jiems nekreipti dėmesio į šitokius išpuolius. Jie nėra pažeidžiami, nors ir priklausytų pažeidžiamai grupei. Tautinių ir religinių mažumų padėtis yra kita. Prieš jas viešai skelbiama, taigi ir toleruojama neapykanta nelieka be poveikio, prisideda sukuriant nuodingą aplinką, kurioje mažumos pastoviai žeminamos, niekinamos, pažeidžiama jų savigarba, pakertamos jų galimybės gyventi visavertį gyvenimą. Viešas neapykantos skleidimas kenkia pažeidžiamų grupių narių orumui ir reputacijai, siekia iš jų atimti viešoje erdvėje tvyrantį lygybės patikinimą, kurį piliečiai suteikia vieni kitiems. Rasizmas ir kiti neapykantos reiškiniai gadina ir teršia aplinką, kurioje pažeidžiamų grupių nariai turi gyventi ir auginti savo vaikus. Neapykantą kurstančiais žodžiais siekiama mažumų nariams pranešti, kad jie nepriklauso piliečių bendruomenei, kurios nariai pripažįsta ir palaiko vienas kito orumą, arba kad bent dalis tos bendruomenės nepasiryžusi pripažinti tokios jų priklausomybės. Be to, siekiama užtikrinti panašiai galvojantiems rasistams.

Žodžio laisvės ribojimai yra savaime ydingi, nes jie iš žmogaus atima balsą, neleidžia viešai reikšti nuomonės jam svarbiais klausimais. Net pripažinus neigiamas neapykantos kurstymo pasekmes, reikia klausti, ar draudimas ir baudimas yra geriausia, vienintelė priemonė neapykantai pažaboti? Argi nėra kitų būdų? Kartais teigiama, kad daroma moralinė pažanga, tad fanatikai ilgainiui išnyks. Atsižvelgus į Hirosimą, Holokaustą ir kitus genocido atvejus, neaišku, kiek šis optimizmas pateisinamas. Bet reikia pripažinti, kad bausmės švelnėja, atsisakyta itin žiaurių papročių ir teisinių normų – raganos ir eretikai nebėra deginami, žmonės labiau linkę toleruoti skirtingų kultūrų, religijų ir rasių atstovus. Net jei pažanga būtų reali ir turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad ji tęsis ir nebus staiga nutraukta, nuo neapykantos kurstymo nukenčia žmonės čia ir dabar. Juodaodžiams ar niekinamos sektos nariams būtų menka paguoda žinoti, jog po 100 metų jų palikuonys nebus diskriminuojami ir persekiojami. ir fanatikams, kad jie nėra vieni, kad esti kitų panašiai manančių, jog kai kurioms mažumoms neturėtų būti vietos visuomenėje.

Kartais argumentuojama, kad priešnuodis neapykantos persunktai kalbai yra kalba be neapykantos, nuoseklios pastangos skatinti rasistus atsisakyti savo pažiūrų. Esą net užkietėję fanatikai ilgainiui supras, kadjų nuomonės, nuostatos ir nuogąstavimai nepagrįsti ir neatlaiko kritikos. Bet neapykanta, paranojiškas nepasitikėjimas, piktybiškos išankstinės nuostatos šimtmečius nuodijo protus ir kurstė nesantaiką, tad sunku patikėti, kad veikiai išauš tolerancijos aukso amžius, juolab šiais socialinių medijų laikais, kai kiekvienas juodašimtininkas gali operatyviai rasti giminingų sielų. Kartais priekaištaujama valdžiai, kad drausdama kai kurias išraiškas ir mintis, ji rodo nepasitikėjimą jų skleidėjais. Valdžios nutarimas drausti viešą nuostatų reiškimą atskleidžia jos nuogąstavimus, kad kai kurie piliečiai negeba atpažinti ir atmesti paskvilių, melo, prasimanymų. Daroma prielaida, kad tokie piliečiai toliau tikės rasistų išmonėmis apie kai kurių mažumų protinį ar dorovinį atsilikimą, jas skleis ir jų pagrindu bendraus ar nebendraus su tomis mažumomis. Tad tos mažumos bus bauginamos ir negalės būti tikros, ar visuomenė deramai rūpinsis jų gerove, ar jos galės gyventi ramiai, kaip gyvena jų kaimynai. Gal ilgainiui išnyks prietarai apie mažumų nelygiavertiškumą, bet iki tol, pasak draudimų šalininkų, privalu pažaboti šitokių minčių skleidimą ir užtikrinti, kad neracionalūs prietarai nepakirstų mažumų savigarbos ir visaverčio gyvenimo galimybių.

Nutarus drausti neapykantos kurstymą, reikia nustatyti, kokie pasisakymai tokiais laikytini. Tai sudėtingesnė užduotis negu paprastai manoma. Draudžiamų išsireiškimų laukas turi būti kuo tiksliau ir siauriau apibrėžtas, kad į jį nepatektų kitokių rūšių pasisakymai. Žodžio laisvės apribojimai turi būti išskirtiniai, nevalia suteikti per daug teisių minties laisvės drausmintojams, kurie linkę smerkti ir papeikti potencialiai neigiamą atspalvį turinčias mintis, o tokių esti daug ir įvairių. 2006 m. paskelbtame Jungtinės Karalystės Rasės ir religinės neapykantos įstatyme siekta neutralizuoti šį pavojų. Įstatyme šviesiai tiesiai parašyta, kad jis nei draudžia, nei riboja diskusijų, kritikos, antipatijos ar nemėgimo išraiškų, pašaipos, pasityčiojimo, įžeidimo ar užgauliojimo tam tikros religijos ar jos šalininkų įsitikinimų ar praktikos bei raginimų atsisakyti savo religijos ar įsitikinimų. Vakaruose jau šimtmečius gyvuoja polinkis tyčiotis iš religijos, spausdinami ir skleidžiami teiginiai ir vaizdiniai, kurie gali smarkiai įskaudinti tikinčiuosius, kartais sąmoningai siekiama pasityčioti iš jų ir to, kas jiems šventa. Bet dabartiniai įstatymai, kaip ir minėtasis britų, neleidžia drausti šios rūšies raiškos. 2005 m. musulmonai piktinosi dėl Danijos laikraščio Jyllands-Posten išspausdintų Mahometo karikatūrų, kuriose pranašas buvo vaizduojamas kaip bombą metantis teroristas. Ne vienas stebėtojas manė, kad Jyllands-Posten, kaip ir vėliau Prancūzijos savaitraštis Charlie Hebdo, gerokai pertempė stygą, spausdindami karikatūrą, ir kad tokia sklaida rodė nejautrumą musulmonų jausmams ir buvo klaida visuomeniniu ir doroviniu požiūriu. Esą galima religiją kritikuoti, bet reikia tai daryti rimtai apsvarstytais ir ramiai išdėstytais teiginiais, kurie neįžeis kritikuojamos religijos atstovų. Bet ir šie karikatūrų kritikai pripažįsta, kad leidėjai turėjo teisę jas platinti. Karikatūrų gynėjai dar nurodė, jog kartais negalima apsieiti be ironijos, satyros, groteskinių įvaizdžių prisodrintos fantazijos, netgi pajuokų. Nėra deramų pakaitalų šitokioms išraiškos rūšims, tad nevalia jų drausti, juolab kad jos gali atlikti auklėjimo funkciją. Vakaruose gyvenantys musulmonai turi suprasti, jog šventvagystė nėra nusikaltimas, kad negalima drausti veiksmų ar žodžių vien todėl, kad jie ką nors užgauna, įžeidžia ar sukelia pasipiktinimą. Tyčiojamasi ne tik iš pranašo, bet ir iš Kristaus, kartais gerokai pikčiau. Antai 1987 m. amerikiečių menininko Andreso Serrano fotografijoje Immersion (Piss Christ) (Panardinimas – Myžalų Kristus) buvo vaizduojamas nedidelis plastikinis kryžius, panardintas į menininko šlapimo stiklinaitę. Teikiama pirmenybė žodžio ir minties laisvei, asmenų teisei išreikšti savo įsitikinimus, tad ir realizuoti savo autonomiją. Negalima žodžio laisvės paaukoti, siekiant apsaugoti tuos, kuriems tos laisvės raiška kelia pasipiktinimą ar pasibjaurėjimą. Negalima vienuolyno normų primesti platesnei visuomenei. Tokios normos labiau apsaugotų jautriuosius ir pažeidžiamesniuosius, bet jų kaina būtų per aukšta, ribojimai skurdintų gyvenimą, slopintų įvairovę.

Esama manančiųjų, kad būtina drausti nesusivaldančius neapykantos kurstytojus, kurie musulmonus vadina pederastais, žydus vaizduoja taip, kaip darydavo Juliuso Streicherio Der Stürmer, degina Kukluksklano kryžius arba svaido bananų žieves į juodaodžius futbolininkus, nekenčiamų grupių narius lygina su tarakonais. Šitokie žmonės yra atgrasūs, su jais dori žmonės neturėtų bendrauti. Bet ar šie išskirtiniai fanatikai veiksmingai skleidžia neapykantą, ar jiems tenka pagrindinė atsakomybė už nepakantumo klestėjimą? Jų grubumas gali sukelti laikiną šoką, bet savo perdėm primityviomis priemonėmis jie labiau demonstruoja savo pačių fobijas, iškreiptą pasaulio sampratą, žemą išsilavinimo lygį. Įveikus pirminį pasipiktinimą, galima juos ignoruoti, nes tai nėra žmonės, kurių reikia paisyti. Dėl panašių priežasčių nemanau, kad reikėtų drausti tokius įžeidžiančius epitetus kaip „negras“, „kacapas“, „žydpalaikis“ (ar „runkelis“ įtrauktinas į sąrašą?), o jų pavartojimą laikyti baustinu neapykantos kurstymu. Atitinkamomis aplinkybėmis juodaodžiai vieni kitus vadina nigger, galima šitokius epitetus vartoti ironiškai, neutralizuojant jų neigiamą atspalvį.

Susitramdyti nepajėgiantys rasistai ar fanatikai neatlieka svarbiausio vaidmens pakertant viešosios erdvės kuriamą patikinimą, kad visi piliečiai verti lygiateisio rūpesčio ir pagarbos, kad visų orumas turi būti gerbiamas. Nors negalima neigti, jog atvirų fanatikų veiksmai ir žodžiai palaiko ir drąsina panašiai galvojančius, manau, jog gerokai didesnės įtakos turi ramiai ir pagarbiai šnekantys „ekspertai“, kurie, pasikliaudami įvairiais tyrimais, statistika, metodologinėmis įžvalgomis, pastebi, kad kurios nors mažumos nariai prasčiau mokosi, rečiau užima atsakingas pareigas, labiau smurtauja, turi santykinai nepastovias šeimas ir t. t. Dar ir nurodo kokį mokslinį tyrimą, neatmetantį galimybės, kad kai kurios minimos savybės gali turėti genetines šaknis. Jie turi didesnį autoritetą, tikėtiniau, kad bus tikima jų teiginiais, kurie bus kartojami ir plačiau paplis – esą štai ką sako profesorius Petras Petrėnas, kuris nusimano, apie ką kalba. Net jei būtų įtarimų, jog Petrėno pastabas skatina rasiniai, religiniai ar seksualiniai prietarai, beveik neįmanoma to įrodyti, tad nebūtų tvirto pagrindo jas drausti. Gal jis geraširdis, bet ne itin kompetentingas mokslininkas, linkęs priimti kvailokas teorijas apie žmonių bruožus ir savybes bei jų versmes.

Lieka pavojus, kad baudžiamųjų posakių kategorija bus perdėm plati ir ekspansyvi. JAV yra nepaprastai daug storų žmonių. 2020 m. net 42,4 % suaugusiųjų buvo nutukę, nemažai jų – liguistai. JAV jau rašoma apie weight shaming (svorio gėdinimą) ir jo neigiamas pasekmes nutukusiųjų psichinei sveikatai. Kai kurie nutukėliai piktinasi, kai į juos pašaipiai ar perdėm dėmesingai žiūrima. Neatmetu galimybės, kad ilgainiui bus siūloma įstatymais uždrausti „svorio gėdinimą“, nes jis esą pažeidžia nutukusiųjų orumą, kenkia jų savigarbai.

Teisės filosofas Ronaldas Dworkinas yra išdėstęs argumentą, kuriuo siekiama įrodyti, jog nevalia riboti žodžio laisvės ne tik dėl to, kad kyla pavojus ja piktnaudžiauti, bet dėl to, kad tokie įstatymai nedera su liberalios demokratijos pagrindais. Pasak jo, neribojama žodžio laisvė yra politinio legitimumo kainos dalis. Daugelis siekia įstatymais uždrausti mažumų diskriminaciją ir smurtą prieš jas, nes esama rasistų ir fanatikų, siekiančių skriausti jų nekenčiamas mažumas. Paprastai manoma, jog gana turėti rinkėjų ar jų išrinktų atstovų daugumos pritarimą, kad būtų galima priimti mažumas ginančius įstatymus, kurių laikytis privalėtų visi. Dworkinui to nepakanka. Pasitelkdama valstybės prievartos galią, valdžia negali reikalauti, jog žmonės paklustų nutarimams ar įstatymams, išskyrus tuos atvejus, kai nutarimo priėmimo procedūra gerbia kiekvieno piliečio, kaip laisvo ir lygiateisio bendruomenės nario, statusą. Daugumos sprendimas bus teisingas ir legitimus tik tada, kai nustatant daugumos valią kiekvienam piliečiui suteikiama ne tik teisė balsuoti šiuo klausimu, bet ir „balsas“, būtent lygi galimybė išreikšti savo požiūrį ar nuomonę, baimes, polinkius, prielaidas, išankstinius nusistatymus ar idealus. Žmogus reiškia savo nuomonę ne tik tikėdamasis paveikti kitus (nors ši viltis yra labai svarbi), bet ir siekdamas pabrėžti savo kaip atsakingo veikėjo statusą, įrodydamas, kad jis nėra pasyvus kolektyvinių veiksmų objektas. Dauguma neturi teisės primesti savo valios tiems, kuriems prieš priimant sprendimą draudžiama kelti balsą, taigi argumentuoti, prieštarauti, protestuoti tokiu būdu, kuris tiksliausiai išreiškia jų mintis. Nesvarbu ar išdrožta ant sienos, išdažyta ant reklamos stulpo juostos, išmesta į internetą, apšviesta degančio kryžiaus, neapykantos persunkta nuomonė turi teisę būti išgirsta.

Taigi norint priimti visiems galiojančius įstatymus, kurie draudžia mažumų diskriminavimą ir smurtą prieš jas, reikia leisti visiems reikšti savo nuomonę savo pasirinktu būdu. Dworkinas neneigtų, kad neapykantos kurstymą draudžianti šalis, antai Lietuva, gali priimti antidiskriminacinius įstatymus ir reikalauti, jog piliečiai jų laikytųsi. Bet cenzūra ir kai kurių balsų priverstinis nutildymas sukurtų legitimumo trūkumą. Dworkino kritikai gali aiškinti, kad jis per aukštai kelia legitimumo kartelę. Nereikia užtikrinti, kad kiekvienas „balsas“ būtų girdimas, ypač tais atvejais, kai fanatikai savo „balsais“ siekia įbauginti savo taikinius ir priversti juos atsisakyti savo „balso“. Leistina reikalauti, kad rasistai švelnintų savo retoriką, kad ir kiti galėtų kalbėti.

Tai yra stiprus argumentas, bet jis neįtikina. Dworkinas nurodo, kad demokratinė valdžia turi pareigą visiems piliečiams rodyti lygiateisį rūpestį bei pagarbą, normaliomis sąlygomis ji negali be ypatingų priežasčių juos skirtingai traktuoti. Eiliniam piliečiui negalioja tokie aukšti teisiniai standartai, nors gal to reikalauja dorovė. Jis turi daugiau laisvės ir prerogatyvų viešai reikšti savo preferencijas ir antipatijas, pagirti vienus, paniekindamas kitus. Nors tai manęs nepuoštų, aš galiu pašaipiai ir su panieka žiūrėti į liguistai nutukusius, jei manau, jog tai apsileidimo vaisius. Ir į tuos, kurie išskirtinai rūpinasi savo išvaizda ir naujausiomis madomis, tarp jų ir intelektualinėmis. Galiu mėginti juossugėdinti dėl perdėtos reikšmės teikimo smulkmenoms, nujausdamas, jog tai juos įskaudins. Tai mano teisė, nors gėdinga ja pasikliauti. Gyvenimas būtų malonesnis ir vertingesnis, jei visi laisva valia gerbtų ir palaikytų vieni kitus. Bet eiliniai piliečiai, skirtingai negu valdžia, neturi teisinės pareigos lygiai gerbti visų bendrapiliečių orumo. Stojimas į vienuolyną yra asmeninis sprendimas, valdžia negali įsakyti žmonėms laikytis aukščiausių dorovės standartų, jei ir kokiu nors stebuklingu būdu galėtų nustatyti jų turinį. Besąlyginis žodžio laisvės gynimas man visada buvo patrauklus, jo žavesys net didėja, augant virtualios policijos ir kitų draudėjų gretoms.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.