Ketvirta kadencija ir vis didėjanti praraja: Putinas ruošiasi išeiti? [L. Jonavičius]

Vladimiras Putinas inauguruotas ketvirtai Rusijos prezidento kadencijai: Rusijos ekonomika vis labiau tolsta nuo Vakarų, šalis jau pasiekė tokį agresyvumo lygį, kad toliau žengti neapsimoka, o pagrindo, kad pokyčiai galėtų gimti pilietinėje visuomenėje ženklų nesimato. Putinas žengia Kremliaus rūmų raudonuoju kilimu. Susirinkusieji ploja. Kažkas fotografuoja. Tokią pagrindinę nuotrauką galima išvysti propagandinio Rusijos tinklapio „Russia Today“ angliškoje versijoje.

Ten praleista informacija, kad šeštadienį Rusijoje 27 Rusijos miestuose vyko opozicijos politiko Aleksejaus Navalno surengti protestai, kuriuose buvo sulaikyta beveik 1600 žmonių. Kiek jų iki šiol liko už grotų, tiksliai nežinoma. „Jis ten visai subrežnevėjo“, – buvo užrašyta ant vieno iš plakatų, kuriame V. Putino veidas nupieštas su stagnacijos simboliu laikomo Leonido Brežnevo antakiais, šukuosena ir uniforma, matoma „Financial Times“ parengtame reportaže.

V. Putinas valdžioje – prezidento arba ministro pirmininko pareigose jau yra 18 metų. Būtent tiek metų – iki mirties – nuo 1964 iki 1982 metų, Tarybų Sąjungos vadovu buvo ir L. Brežnevas. Paklaustas, ar gali būti, kad V. Putinas, kaip ir L. Brežnevas, bus Rusijos valdovu iki mirties, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius nusijuokė: „variantas – vienas iš dviejų: arba taip nutiks, arba nenutiks“.

„Labai sunku tai pasakyti. Aš manau, kad taip nenutiks, bet tai yra visiškas spėjimas. Tendencija yra tokia: jis pasikeitė su Dmitrijumi Medvedevu 2008 metais, kad atitiktų konstitucinę dvasią, ir visas išorinis struktūrinis spaudimas – tiek iš vidaus, tiek iš išorės, kad po šitos kadencijos jam kažkaip reikės pasitraukti, manau, reiškia, kad jis neliks dar vienai kadencijai“, – sakė L. Jonavičius. Pasak politologo, tendencijos regione (pavyzdžiui, Armėnijos įvykiai) rodo, kad tai būtų per daug rizikinga. „Greičiausiai per šitą kadenciją jis ruošis išėjimui. Mes to visiškai atvirai nematysime, bet bus daug vidinių darbų, kaip palikti sistemą oriai ir užsitikrinti saugumo garantijas“, – sakė L. Jonavičius.

Didysis klausimas: o kas po jo?

Politologas pastebėjo, kad „ant Putino asmens pastatytas stabilumas šalyje“. Jis yra arbitras, kuris turi autoritetą, ir kurio dar klauso visi kiti, kurie norėtų turėti daugiau įtakos arba galios. Jo pasitraukimas bent jau teoriškai siejamas su nestabilumu, ir neaiškumu, kas bus toliau. „O iš to neaiškumo tokioje sistemoje kaip Rusija kyla problemų. Kadangi nėra aiškių taisyklių kaip turi būti teisėtai perduota valdžia, visą laiką atsiranda tikimybė, kad vėl bus perversmai, konfliktai, ginkluotas arba jėga paremtas valdžios persidalijimas“, – sakė L. Jonavičius. Kad ir kaip tai blogai beskambėtų, bet, pasak politologo, stabili, nors ir autoritarinė, žmogaus teisių negerbianti Rusija yra labiau prognozuojama ir su ja gyventi lengviau. Nes jau visi daugiau mažiau įsivaizduoja, kaip tai veikia. „Kai V. Putinas pasitrauks vėl nestabilumo veiksnys sustiprėja, ir pasekmės gali būti bet kokios. Tas labiausiai ir kelia nerimą“, – sakė L. Jonavičius.

Senus draugus keičia dėkingas personalas

Nuotraukos, kuriose per inauguracijos iškilmes V. Putinui ploja jo aplinka, neatspindi realios situacijos, į kurią jis žengia pradėdamas ketvirtą kadenciją. „Ten niekada nėra saugu“, – konstatavo L. Jonavičius. Pasak politologo, pastaruosius kelerius metus matyti, kad V. Putinas kuria ratą žmonių, kurie būtų jam lojalūs, nuo jo priklausomi. L. Jonavičius atkreipė dėmesį, kad žmonės, su kuriais jis atėjo į valdžią (Igoris Sečinas – dabar naftos kompanijos „Rossneft“ vadovas; Sergejus Čemezovas – dabar „Rostechnologii“ vadovas) buvo daugiau ar mažiau lygiaverčiai su V. Putinu.

„Jie padėjo jam. Jie pasirinko jį tuo vadovu. Jie galėjo sakyti jam „tu“ ir buvo draugai, nes mokėsi kartu universitetuose, dirbo kartu Peterburge arba KGB“, – sakė L. Jonavičius. Dabar, kaip pastebėjo politologas, V. Putinas vėl ėmė kurti savo aplinką. Tą esą rodo Nacionalinės gvardijos sukūrimas, jaunesnių žmonių atsivedimas į administraciją, senų kadrų pakeitimas naujais kadrais, kurie jau atėjo į valdžią dėl to, kad juos iškėlė V. Putinas. „Tai jie jau nėra jam lygiaverčiai, nesako jam „tu“ , bet jie jam yra dėkingi už karjerą ir atsiradimą ten, kur jie yra. Jis kuria tą aplinką. Tai atrodo, kaip kažkokios garantijos poreikis. Bet tai kelia priešpriešą tarp naujų žaidėjų ir senų draugų. Tas gali karts nuo karto išaugti į resursų persidalijimą arba kovą dėl galios“, – sakė L. Jonavičius.

Politiniai protestai – tik proginiai

Žvelgdamas į protestus prieš V. Putiną politologas nebuvo linkęs prognozuoti, kad jie jau reiškia kažkokią naują viltį.

„Negerai, kad visi šie protestai vyksta ir būna masiškiausi tik proginėmis datomis. Dabar – inauguracija, prieš tai buvo rinkimai ar dar kažkas. Ko trūksta, kas neleidžia dar kalbėti apie tai, kad Rusija yra pasirengusi keistis iš apačios – tai to politinio protesto ne proginiais momentais, kad tai vyktų kažkada – savaitės viduryje, mėnesio viduryje, be progos“, – sakė L. Jonavičius. Politologas pastebėjo, kad yra vis daugiau ekonominių protestų, tačiau, kaip jis pastebėjo, jie nereiškia, kad žmonės eina prieš V. Putiną. „Reikėtų atskirti ekonominį protestą nuo politinio. Į politinį protestą žmonės eina ir reikalauja valdžios pasikeitimo. Per ekonominį protestą žmonės eina ir reikalauja, kad valdžia vykdytų kitokią politiką. Tai yra nereikalauja nuversti valdžios, bet sako: „žiūrėkite, mums blogai, darykite kažką“, – sakė L. Jonavičius.

Agresyvesne būti neapsimoka

Politologai dažnai sako frazę, kad kuo Rusijai blogiau sekasi ekonomiškai, tuo labiau išauga rizika, kad ji imsis agresijos. Šiuo metu, pasak politologo, Rusijos ekonomikos padėtis stabilizuojasi. „Po 2015-2016 m. situacija iš tikrųjų buvo prasta, nes buvo smukimas, buvo pajamų sumažėjimas, Bendro vidaus produkto kritimas. Vis sunkesnės sąlygos išprovokavo ir agresyvesnę politiką ir retoriką.

„Dabar, kiek žinau, padėtis stabilizuojasi. Ekonomika nebekrenta taip smarkiai. Valdžia, be abejo, tikins, kad viskas atsigauna, bet visuomenei tai gali žaisti“, – sakė L. Jonavičius. Tačiau, pasak politologo, reformų poreikis pačioje Rusijoje yra puikiai suvokiamas. Tą supranta ir V. Putinas. „Buvusio Rusijos finansų ministro Aleksejaus Kudrino, kuris dabar jokių oficialių pareigų neužima, bet jis yra įtakingas ekonomikos žmogus, vadovauja idėjų kalvei, parengė Rusijos raidos strategiją. Joje yra daug rekomendacijų, pasiūlymų, kaip plėtoti inovatyvią ekonomiką, liberalizuoti kai kuriais aspektais ekonomiką“, – sakė L. Jonavičius.

Politologas neatmetė ir išorinio agresyvumo didėjimo galimybės, tačiau, kaip jis pastebėjo, jis būtų nenaudingas pačiai Rusijai. „Manau, kad jie yra pasiekę maksimalų agresyvumo lygį. Dabar kiekvienas agresyvumo veiksmas kenktų pačiai Rusijai. Tai jau neleistų užtikrinti didžiosios galios, parodyti – „kokie mes įtakingi ir stiprūs“. Tai tik labiau supykdytų kitus veikėjus“, – sakė L. Jonavičius.

Didėja atotrūkis nuo Vakarų

Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Lietuvoje Žygimantas Mauricas nebuvo linkęs optimistiškai vertinti Rusijos ekonominės situacijos

„Jos ekonomikos augimas, tikėtina, kad šiais metais sieks tik 1,5 procento. Pati Rusija tikisi šiek tiek didesnio augimo procento, bet vertinant tai, kad tiek Jungtinių Valstijų, tiek Europos Sąjungos augimas bus tik šiek tiek daugiau nei 2 proc., reiškia, Rusija auga lėčiau negu pirmaujančios pasaulio ekonomikos“, – sakė Ž. Mauricas. Pasak ekonomisto, Rusija ne tik nesiveja Vakarų, bet tolsta.

„Praraja didėja, ir mes, Lietuva, tuos pokyčius vis labiau jausime. Eksporto iš Europos Sąjungos į Rusiją apimtys šiais metais turėtų kristi apie 10 proc., kitais metais – nuo 0 iki 15 proc.“, – sakė Ž. Mauricas. Tam, pasak ekonomisto, įtakos turės gana vangus ekonomikos augimas, Rusijos rublio silpnėjimas, naftos kainos, kurios (turint mintyje, kad naftą iš JAV skalūnų naftos gręžinių), tikėtina, kad stabilizuosis arba kris. Ž. Mauricas pastebėjo, kad ir investicijų srityje yra stebima stagnacija. „Rusija džiaugiasi ta protekcionistine politika, kurią dabar vykdo. Tai jiems leidžia sukaupti papildomų užsienio valiutos rezervų, atgaivinti žemės ūkį, bet jie nemato, kad pralaimi aukštųjų technologijų srityje, ypatingai Kinijai. Kinija investuoja į atsinaujinančią energetiką, technologijas, Rusija į karo pramonę ir išimtinai į keletą sektorių, kurie daugiau mažiau palaiko tą lygį, kuriame yra. Visi kiti sektoriai atsilieka, tiek nuo Vakarų, tiek nuo Kinijos“, – sakė ekonomistas.

Pasak jo, jeigu ta politika tęsis, tai po dešimties metų tas skirtumas tarp Rusijos ir Vakarų, ir tarp Rusijos ir Kinijos išaugs. „Reikia pripažinti, kad tai nėra labai džiugi naujiena mums, nes vis tiek, nors ir politinis nesutarimas yra didelis, ekonomiškai Rusija yra svarbi partnerė. Ji pagal paslaugų ir prekių eksportą yra ketvirtoje – penktoje vietoje. Deja, ekonominės perspektyvos nėra labai geros“, – sakė Ž. Mauricas.

Auga valstybinio sektoriaus reikšmė

Ekonomistas taip pat pastebėjo, kad Rusijoje valstybinis sektorius didina savo reikšmę. „Jeigu prieš 15 metų maždaug 30 proc. pridėtinės vertės generuota valstybės valdomose įmonėse, dabar – 70 procentų. Tai nebūtinai yra blogai. Panaši situacija yra Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Saudo Arabijoje, bet tos šalys nesibaimina dėl savo nuosavybės teisių. Jos aktyviai investuoja ES, JAV, perka įmones. Rusija to nedaro“, – sakė Ž. Mauricas.

Turint mintyje, kad prekybos apimtys šiais ir kitais metais kris, pasak ekonomisto, mūsų transporto sektorius turėtų ir toliau vis labiau persiorientuoti į Vakarus, ką mūsų transporto įmonės sėkmingai daro. „Investicijų srityje, manau, kad bendradarbiavimas yra linkęs menkti. (…) Tai bendrai Rusija mūsų ekonomikoje vaidins vis mažesnį vaidmenį“, – konstatavo Ž. Mauricas.

Tačiau, pasak ekonomisto, tai nereiškia, kad ji vaidins politiškai mažesnį vaidmenį. „Prisiminkime tarpukarį, kai mes su Lenkija neturėjome beveik jokių prekybos ryšių, nacistinė Vokietija palaipsniui pradėjo sunkinti prekybą ir mūsų didžiausias eksporto partneris buvo Britanija. Mes žinome, kuo po to visa tai baigėsi“, – sakė Ž. Mauricas.

Ekonomistas nebuvo linkęs prognozuoti, kad istorija kartosis, tačiau pažymėjo, kad dažnu atveju, kai ekonominiai ryšiai susilpnėja, tada nebėra ko prarasti. „Kai nebėra ko prarasti, tada priimami ne visada ekonomiškai racionalūs sprendimai. Gal jie tokiais ir tampa, nes nebėra ko prarasti. Istoriškai žiūrint kažkokių ryšių reikėtų“, – sakė Ž. Mauricas.

Rusija turi, ką prarasti

Šiuo metu, pasak ekonomisto, sąskaita, kurią sumoka už dujas ir naftą ES, Rusijai atneša daugiau nei 50 proc. pajamų į biudžetą.
„Tai yra labai daug. (…) Nafta yra globali rinka, bet vis tiek svarbiausi pirkėjai yra ES. Mes esame svarbūs Rusijai, tai jau yra gerai“, – sakė Ž. Mauricas.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.