Knygą apie lietuvius ir lenkus 1988-1994 m. parašęs V.Sirutavičius: smarkiai pavėlavome

Vilniaus knygų mugėje pristatyta Vlado Sirutavičiaus knyga „Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988-1994 metais“, kurioje – įtampos kupina labai nesena istorija. To meto etninių grupių – lietuvių ir lenkų santykiai klostėsi įvairiai. Ir susiklostyti jie galėjo įvairiai, gal net tragiškai, tačiau galų gale, istoriko Česlovo Laurinavičiaus žodžiais tariant, pakrypo šaltos taikos link.

Šioje knygoje, kaip rašoma jos įvade, aptariamos dvi grupės klausimų: „Pirmiausia, analizuojama dviejų etninių grupių – lietuvių ir Lietuvos lenkų – sąveika 1988-1994 m. (…) Antroji grupė klausimų, nagrinėjamų studijoje, susijusi su Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniais santykiais.“

Knygą išleido Lietuvos istorijos institutas, kurio direktorius Rimantas Miknys, pristatydamas leidinį, kalbėjo, kad knyga turėtų sulaukti susidomėjimo ir įvairių vertinimų. Ir ne tik Lietuvoje, domimasi šia knyga ir Lenkijoje, todėl galvojama ne tik apie tai, kaip išplatinti tą knygą kaimyninėje šalyje, bet galbūt ir apie vertimą į lenkų kalbą.

Vis dėlto vienas dalykas šioje knygoje, anot R.Miknio, jam pasirodė visiškai nelogiškas ir nesuprantamas. Tai motto, įrašytas knygos pražioje: Bronislawo Lagovskio frazė „Realūs dalykai yra daugiamačiai, tik fikcijos – vienmatės“.

Lenkai turėjo, o lietuviai ne

Pats autorius teigė galįs pateikti ne vieną priežastį, kodėl nusprendė imtis šios temos. V.Sirutavičiaus teigimu, istorikai paprastai rezervuotai žiūri į dalykus, vykusius neseniai, kadangi šaltinių, liudininkų daug, trūksta distancijos, sunku tai liesti.

„Liudininkai kiekvienas iš savo bokšto teisingai mato. Tas sukuria tam tikrą įtampą, nemanau, kad ji yra akademinė ir kad tų dalykų negalima spręsti. Vienaip ar kitaip visa tai turėjo įtakos. O kaip ir kodėl radosi, tai viena buvo problema istoriografinė. Nes pas lenkus prirašyta labai daug ir visko, bet Lietuvoje nieko beveik neparašyta. Straipsnių buvo, bet solidesnio veikalo, skirto tam laikotarpiui, kuris, mano galva, buvo labai svarbus, net ypatingas formuojant santykius tiek tarp valstybių, tiek tarp Lietuvių valstybės ir lenkų tautinės mažumos, kupinas įtampų.
Tai nėra atsakas, nieko panašaus. Bet turint omeny, kad vienur egzistuoja masyvas didelis, kitur seklu bent kiekybės atžvilgiu.

Kitas dalykas – tai susiję labiau su profesiniais dalykais. Šaltinių yra labai daug archyvinių, kurių nenaudoti Lenkijos istoriografijoje. Šitoje knygoje visi Lietuvos archyvai yra peržiūrėti to laikotarpio. Ir ne tik centriniai valstybiniai, bet ir keli žinybiniai, Užsienio reikalų ministerijos, Apygardos teismo baudžiamojo teismo bylų“, – apie tai, kodėl ėmėsi tokio darbo, kalbėjo V.Sirutavičius.

Knyga apima laikotarpį nuo 1988 m., kai prasideda politinės tarybinės sistemos liberalizacija, iki 1994 m., kai sutartį pasirašo Lietuva su Lenkija. Tuo metu netrūko įtampos, konfliktų, ieškota, kaip tas įtampas pašalinti.

„Išleidus knygą pavarčiau ją ir pagalvojau, kad ji smarkiai pavėlavo. Knyga yra ne tiek apie konfliktus, o kaip juos reikia spręsti, naudojantis pirmiausia diplomatija. Dabar laikai visiškai kitokie. Ta prasme ji yra šiek tiek pavėlavusi ir kalba apie kitokią epochą, kuri buvo. Man pasirodė keista, rezonansas bus visai kitoks“, – pastebėjo autorius.

To laiko politikams nebeįdomu

Pristatyme dalyvavęs istorikas Česlovas Laurinavičius, vadovavęs programai Lietuvos istorijos institute, kuri leido ir šiai knygai gimti, pastebėjo, kad knygos pristatyme nėra nė vieno to laiko politiko. Tai rodo, kaip spėjo Č.Laurinavičius, kad jiems neįdomu, jie gyvena jau kitomis aktualijomis.

„Šitoje knygoje yra empiriškai aprašyta anų laikų sudėtinga politinė situacija. Ypatingai jautrus lietuvių ir lenkų santykių etapas, kuris galėjo pakrypti labai įvairiomis kryptimis, net tragiškomis, o pakrypo tokia šaltos taikos, galų gale – susitarimo, susitaikymo linkme. Kodėl taip pakrypo, prielaidos ir aprašytos šitoje knygoje. Aprašyta moksline kalba, ramia, nepikta, taikinga. Gal ne tokia kalba, kuri patraukia daug skaitytojų, bet tiems, kurie domisi šituo laikotarpiu, šitą knygą turėtų tie žmonės nusipirkti“, – kalbėjo Č.Laurinavičius.

Tai, kad Lenkijoje knyga jau sukėlė susidomėjimą, gal net didesnį nei Lietuvoje, Č.Laurinavičiui neatrodo keista: „Lenkija kitaip mato tą mūsų revoliuciją, Sąjūdžio laikų etapą. Lenkijoje gal kitokios išvados būtų daromos, negu mes darome ir jos padarytos šitoje knygoje. Ir vargu, ar jas bus galima paneigti.“

Č.Laurinavičius priminė ir tai, kad Lenkija buvo šalia Lietuvos lenkų: „Vienas dalykas yra Lietuvos visuomenės atskiri segmentai ir kitas dalykas šalia esanti valstybė. Aš paėmęs tą knygą bandžiau rasti atsakymą, kodėl Lenkija vengė pripažinti Lietuvą, pripažino ne pirmoji. Kodėl taip atsitiko. Šitoje knygoje aš neradau, bet manau, tą atsakymą ne taip lengva ir gauti. Turėjau progą pačių Lenkijos politikų, didžiausių, paklausti, kodėl Lenkija, esanti šalia ir iš karto susidomėjusi sukilimu, vis tik vengė pripažinti. Po Sausio 13-os to nepadarė, tik po pučo Maskvoje tai padarė, kai pripažinimo banga užliejo Lietuvą iš visų pasaulio kraštų. Nėra atsakymo.“

Didžiausios duobės

Politologas, Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas, Lietuvos lenkas Andžejus Pukšto pastebėjo, kad į šią knygą mes jau žiūrime per 2018 metų akinius. Tačiau to laiko istorija yra labai svarbi, nors tokių sudėtingų temų neretai vengia ir istorikai, ir skaitytojai.

„Žiūrint iš Lietuvos lenkų pozicijų toje knygoje nemaža dalimi yra klaidų ir klystkelių, galima sakyti ir stipriau – šunkelių istorija. Bet mano galva, todėl ir turime dėkoti V.Sirutavičiui, kad jis paėmė ir lengvesnes, ir sudėtingesnes temas. Chronologiškai čia kaip ir aišku, kur buvo didžiausios duobės.

Pirmoji didelė duobė buvo Kovo 11-oji, kai tik trys lenkų signatarai balsavo už Nepriklausomybės aktą, o šeši susilaikė. Tarp kitko, kiek man teko domėtis, didžiulis vaidmuo, kad jie susilaikė, buvo frakcijos vadovo Rišardo Maceikianeco, kuris dabar irgi kviečiamas į televiziją, radiją, dabar jis jau sako, kad nėra lenkas, bet tada jis suvaidino tokį vaidmenį.

Antra duobė buvo po to, kai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo suorganizuotas referendumas dėl pasilikimo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Trečia duobė – Aukščiausios tarybos du deputatai lenkų kilmės Janas Cecbanovičius ir Anicetas Brodavskis dar po Kovo 11-osios važinėjo į Maskvą ir ten bandė surasti ramybę, kukliai kalbant. Tai tokios trys duobės, kurios man matosi iš Lietuvos lenko pusės“, – kalbėjo A.Pukšto.

Jis taip pat pastebėjo, kad iš 1990-91 metų lyderių Vilniaus krašte Česlavas Visockas, kuris buvo Šalčininkų rajono lyderis, šiuo metu rado prieglobstį Baltarusijoje pas Aliaksandrą Lukašenką, J.Cechanovičius Lenkijoje gyvena. Tačiau esą istorijos tyrimų, apmąstymų trūksta, lyg ir nelabai norima gilintis. „Tai nėra sėkmių istorija, gal labiau kompromisų istorija arba pusiau sėkmės istorija“, – darė išvadą A.Pukšto.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.