Kodėl jūsų vaikams ir anūkams naudinga, kad būtumėte pilietiški dabar? I. Petronytės komentaras

Pilietiškumas stiprina visuomenę, nes kartu galima labai daug nuveikti ir sukurti geresnę gyvenimo aplinką. Apie pilietiškumą pastaraisiais metais kalbama itin daug, tačiau kokie pilietiški esame iš tikrųjų, atskleidžia įvairiausi tyrimai. O jie rodo, kad nors pažanga išties padaryta, tobulėti dar tikrai yra kur.

Nauda ir po 50 metų

Pilietinės visuomenės institutas atlieka ne vieną pilietiškumo tyrimą. Pasak šio instituto vadovės Ievos Petronytės, pilietiškumas pirmiausia yra rūpinimasis savo valstybe, savo aplinka, atsakomybės prisiėmimas už savo ateitį ne individualiai, o kolektyviai.

„Mes dažnai įsivaizduojame, kad esame vieni atsakingi už savo gyvenimą, kad „ką pasidarysiu, tą turėsiu, ir tegul už mano asmeninės ribos būna nors ir tvanas, o aš su viskuo susidorosiu“, bet iš tikrųjų tai nėra visai tiesa“, – apie pilietiškumą kalba ji.

Pasak I. Petronytės, jau seniai pasaulyje yra atlikti tyrimai, rodantys, kad gyventi pilietiškoje bendruomenėje yra daug lengviau ir geriau. Iš esmės pilietiškumas sutelkia visuomenę ir padeda jai funkcionuoti.

„Iš esmės net ekonomika veikia geriau, jeigu toje šalyje yra stiprios pilietinės bendruomenės. Žvelgiant iš racionalaus požiūrio taško, pilietiškumas sumažina veikimo kaštus. Jis skatina solidarumą ir pasitikėjimo ryšį visuomenėje. Žmonės tiki, kad gali vieni su kitais veikti, jaučiasi tam pajėgūs. Tai gali lemti lengvesnius pokyčius ir lengvesnius sprendimus. Jeigu to nėra, nelabai kontroliuojame aplinką, kurioje gyvename“, – sako I. Petronytė.

Pasak direktorės, pilietiškumas, kai susidaro galimybė keisti patį visuomenės audinį, leidžia sklandžiau vykti procesams, o tai perspektyvoje žmogui naudinga.

„Tai labai racionalus atsakymas žmonėms, kurie mąsto pragmatiškai. Jeigu rūpiniesi ilgalaike savo nauda arba galvoji, kaip gyvensi po 20, 30, 50 metų, jeigu tu nori būti pajėgus keisti nepatinkančią situaciją, jaustis gerai, veikti lengvai, reikia būti pilietiškam, rūpintis savo valstybės kūrimu“, – sako I. Petronytė.

Visuomenės termometras

Pasak I. Petronytės, yra trys pagrindiniai institute atliekamų pilietiškumo tyrimų temų blokai. Nuo 2007 metų matuojamas pilietinės galios indeksas. Paskutinis toks tyrimas atliktas pernai gruodį. Direktorės teigimu, indeksas leidžia stebėti savotišką visuomenės termometrą, kaip kinta visuomenės nuotaikos, kaip keičiasi savo pilietinės įtakos vertinimas visuomenėje, kaip pasikeičia potencialus įsitraukimas arba noras įsitraukti į tam tikras veiklas, kaip kinta supratimas, kad veikti pilietiškai yra rizikinga ir panašiai.

I. Petronytės teigimu, 2016 metais buvo stebimas netikėtas, seniai nematytas pilietinės galios indekso šoktelėjimas. Visgi, jos manymu, optimizmas turėtų būti santūrus. „Šoktelėjimas, matyt, buvo nulemtas daugiausia ne tolygaus, nuoseklaus augimo visose keturiose dimensijose, bet vienoje – įtakos – dimensijoje. Tą šoktelėjimą mes siejame su pernai gruodį po rinkimų buvusia euforija“, – sako I. Petronytė.

Jos teigimu, po rinkimų žmonės pajuto savo įtaką – daug kalbėta, kad, kaip tuomet atrodė, laimėjo kitokia, nauja politinė jėga, atstovaujanti „paprastam“ žmogui.

„Pajautimas, kad žmogus gali nuspręsti ir pakeisti didžiąją dalį svarbiausios šalyje institucijos – Seimo. Pajautimas savo įtakos – kad atėjo visiški naujokai ir pasikeitė politinis reprezentacinės institucijos veidas. Tai greičiausiai ir lėmė tokį augimą“, – sako ji.

Tiesa, vėlesnės apklausos rodo, kad jau nuo 2017 metų pradžios grįžo įprastinis nusivylimas išrinktaisiais, pradėjo kristi partijų reitingai.

„Galima manyti, kad tas šoktelėjimas buvo momentinis 2016 metų rinkimų nuotaikų atspindys. 2017 metų pilietinės galios indeksas kinta labai nežymiai“, – sako ji.

Pilietiškumo įgūdžiai nėra ugdomi

Tiriant pilietiškumo ugdymą, stebimi ir pokyčiai mokyklose. Pasak I. Petronytės, 2016 metais tiriant pilietinės galios indeksą, buvo įtrauktas klausimas, kaip žmonės vertina pilietinį ugdymą Lietuvoje. Pasak jos, paaiškėjo įdomus faktas. Pilietiškesni asmenys, labiau įsitraukiantys į veiklą, pilietinį ugdymą vertino prasčiau.

„Galima sakyti, kad galbūt tas, kam skauda, rūpi, yra kritiškesnis. Iš kitos pusės, tai gali būti signalas, kad mokyklose mes vykdome pokyčius, stengiamės, tie pokyčiai po truputį juda, bet situacija visose šalies mokyklose tikrai nėra labai gera“, – sako ji.

Pilietinio ugdymo tyrimo duomenys įrodė, kad viskas labai priklauso nuo mokytojo. „Ne visi mokytojai geba, ne visi mokytojai turi laiko, sąlygų susidoroti su pilietinio ugdymo iššūkiu. Kas nutinka? Iš tikrųjų daugelyje mokyklų pilietinis ugdymas tampa labai formalus. Vaikai tiesiog mokosi, kas parašyta Konstitucijoje, kas pagal apibrėžimą yra geras pilietis, bet pilietiškumo įgūdžiai iš tiesų nėra ugdomi. Mes pasakojame, kaip dviratis atrodo, turime schemą, bet nemokome tuo dviračiu važiuoti. Praktiškumo arba suvokimo, pabandymo, ką reiškia būti pilietiškam, stygius mokyklose vis dar jaučiamas“, – kalba I. Petronytė.

Tiesa, situacija šiek tiek gerėja, atsiranda vis daugiau galimybių, tačiau procesas nėra pakankamai įsivažiavęs.

Direktorės teigimu, galbūt labiau didmiesčių mokyklos ir mokyklos, kuriose dirba aktyvūs mokytojai, geba susidoroti, aktyviai ugdo jaunus žmones, suprantančius pilietiškumo svarbą ir gebančius būti pilietiškus, bet kitose mokyklose situacija gerokai prastesnė.

Pasak direktorės, kai kur pilietinis ugdymas tebelieka pamoka, kurioje lengva gauti pažymį, kur prireikus šios pamokos laikas naudojamas kitiems dalykams, kurių nespėta išdėstyti skirtu laiku. Jos teigimu, pilietinio ugdymo dažniausiai moko istorijos mokytojai ir kartais šios pamokos laikas išnaudojamas istorijos temoms nagrinėti. I. Petronytė sako, kad sunku pasakyti, kokioje dalyje mokyklų tai vyksta, bet tai visgi gana matoma ir ryšku.

Patys kišame sau koją

Pamokose normaliai neugdant pilietiškumo, visuomenė tarsi pati sau kiša koją. Pasak I. Petronytės, viena vertus, jaunimas yra amžiaus kategorija, kuri yra aktyviausia. Pastebima, kad labai dažnai baigus mokyklą įsitraukimas į įvairias pilietines akcijas, veiklas labai krenta.
Kita vertus, paskutinių metų duomenys parodė, kad 25–29 metų jaunimas yra finansiškai savarankiškas, turi daugiau galimybių, yra tas branduoliukas, apie kurį susiburia mūsų visuomenės pilietinė galia. Jie išsilavinę, jaučia savo įtaką, labiau save vertina, turi galimybes dalyvauti.

Direktorės teigimu, mokykla yra pilietinio ugdymo pagrindas. Žmonės mokosi dalyvaudami įvairių organizacijų veikloje, tačiau mūsų visuomenė aktyvumu nepasižymi: 7 iš 10 žmonių nedalyvauja jokios organizacijos veikloje – net ir garažų, sodininkų ar namų bendrijų veikloje. Tad esame gana pasyvūs.

I. Petronytės manymu, labai priklauso ir nuo to, iš kokios aplinkos vaikai ateina į mokyklas. Jei jų aplinka aktyvi, jiems pilietinis ugdymas mokykloje gal ir nėra toks svarbus. Jie randa bendraminčių, organizacijų, kur gali save realizuoti.

„Jei vaikai iš pasyvesnės aplinkos, mokykla tampa vieninteliu atspirties šaltiniu arba galimybe įsitraukti. Mokykla turėtų parodyti pilietinio veikimo prasmę, reikšmingumą, leisti pabūti ir pasijusti tuo piliečiu, suvokti, kad rūpinimasis savo valstybe, bendruomene, savo aplinka yra prasminga veikla, iš kurios ir pats gauni naudos, nes gerini aplinką, kurioje gyveni. Prisiimdamas atsakomybę už tai, kas susiję su tavimi, tu tampi atsakingu piliečiu“, – pabrėžia pašnekovė.

Užburtas ratas

Dar vienas pilietiškumo tyrimo blokas yra „Atvira valdžia“. Pasak I. Petronytės, tai yra visuomenės įsitraukimo į sprendimų priėmimą tyrimas, kitaip tariant, kiek esame linkę įsitraukti į politinį aspektą turinčią pilietinę veiklą. Ji pirmiausia nukreipta į institucijas. Direktorės teigimu, daryti poveikį institucijoms lietuviams sekasi gana sunkiai, nepaisant to, kad dokumentuose labai akcentuojamas piliečių įtraukimas, dalyvavimas, atviros valdžios siekiai. Deja, reali situacija toli gražu nėra tobula.„Kritikos strėles galima taikyti ir į visuomenę, ir į valdžios institucijas“, – sako I. Petronytė.

Jos teigimu, jei pažvelgsime į valdžios institucijas, tai dokumentai paruošti, įstatymai numato, tačiau klausimas, kaip tai vykdoma. Pasak direktorės, politiniame lygmenyje naujosios kartos politikai, priimantys atviros valdžios idėjas ir siekiantys įtraukti visuomenę, labai dažnai susiduria su administracija ir įpročiu dirbti kitaip, pagal seną modelį. Ir toks piliečių neįtraukimas į sprendimų priėmimą nebūtinai yra piktybinis.

„Tikrai nenori apsisunkinti, nes kuo daugiau dalyvaujančiųjų sprendimų priėmime, tuo daugiau keblumų, problemų. Imama sakyti, kad dėl to gaištamas laikas ir panašiai“, – spėja, kad galbūt tai kartais atbaido administracijos darbuotojus, ji.

Be to, neturint patirties, nežinant, kaip pakviesti, ką pakviesti, yra sudėtinga veikti. Pavyzdžiui, kalbant apie nevyriausybines organizacijas, daugelyje savivaldybių net nėra tikslių duomenų, kiek jų veikia savivaldybėje. Kitaip tariant, paprastai administracija žino kelias, keliolika ar keliasdešimt, tačiau nėra jokio aiškaus registro. O dėl to kenčia ir atstovavimas.

„Ta pati visuomenė ir tos pačios nevyriausybinės organizacijos, kurios galėtų įsitraukti į sprendimų priėmimą, nėra labai aktyvios“, – kad egzistuoja ir kita pusė pastebi I. Petronytė.
Direktorės teigimu, kartais organizacijos susikoncentruoja į tam tikrų saviraiškos interesų tenkinimą ir papildomą dalyvavimą viešų sprendimų priėmime laiko tik tam tikra pertekline našta. Nėra suvokiamas jo reikalingumas.

„Aišku, pasyvumas susijęs ir su tuo, kad savivaldybė nekviečia, nelaukia arba bent jau nedaro tokio įspūdžio. Vieni neskleidžia žinios, kad laukia ir nori, jog žmonės įsitrauktų. Kiti, nematydami to kvietimo, nedalyvauja. Kai nedalyvauja, niekas ir nekviečia. Ir sukasi ydingas ratas“, – sako I. Petronytė.

Kartu per tyrimus pastebima, kad žmonės įsivaizduoja padėtį blogiau, nei yra iš tiesų. Paklausus, kiek institucijos atsižvelgia į visuomenės pasiūlymus, pasyvesni žmonės situaciją apibūdina kaip gerokai prastesnę nei tie, kurie kada nors yra bandę teikti siūlymus.

Sąjūdžio laikų neprimena

I. Petronytės manymu, situacija vis dėlto gerėja. Tiesa, tai priklauso nuo to, kokie aspektai vertinami ir koks laikotarpis. Pasak jos, kalbant apie „Atvirą valdžią“ galima pasidžiaugti, kad yra strateginiai dokumentai, kad yra pagrindas, nuo kurio galima atsispirti. Tyrimai rodo, kad kaip pagrindines kliūtis, trukdančias visuomenei ir valdžios institucijoms bendradarbiauti priimant sprendimus, visuomenė mato tarnautojų nenorą, negebėjimą įtraukti visuomenę, motyvacijos stoką. Valdžios sektoriui problema atrodo nekompetentinga visuomenė.

„Vieni kitus kaltina, bet, kita vertus, įstatymai niekam per daug nekliūna – yra tam tikra įstatyminė bazė, kuri, aišku, lyg ir tobulintina, bet sudaro tam tikrą pagrindą, ant kurio galima kurti kultūrinį pokytį ir įprasti dirbti pagal naujus įstatymus ir naujas sampratas“, – sako ji.

Kita vertus, tam tikros iniciatyvos galbūt ne visada iki galo įgyvendinamos, bet esant geranoriškumui, jei įsitraukia politikai ir skatina dalyvauti visuomenę, pokyčiai vis tiek pastebimi. I. Petronytės teigimu, pasikeitimai į gera tikrai vyksta, tik kartais būna gaila, kad jie priklauso nuo žmonių, kurie juos pradeda, asmeninių savybių.

„Tai nėra institucinė kultūra, kuri tęsiasi nepriklausomai nuo to, kas dirba atskiruose postuose. Vis dėlto tai yra labiau asmenybių klausimas“, – pastebi ji.

Mokyklose daugėja įvairių programų, projektų, vis labiau įsileidžiamos nevyriausybinės organizacijos.

„Pilietinis ugdymas vis labiau suvokiamas ne tik kaip formali veikla, kada sužinoma apie kažkokius įstatymus ar nuostatas, bet kaip tam tikras veikimo būdas, modelis, kai vaikai įtraukiami į organizacijas, įvairius užsiėmimus“, – sako ji.

Tai gerina jaunimo pilietinio ugdymo situaciją. Kalbant apie visą visuomenę, pilietinės galios indeksas priklauso nuo to, kokį imsime laikotarpį.

„Pilietinės galios indeksas priklauso nuo to, kokį laikotarpį imsime, ką vertinsime. Jei kalbame apie dalyvavimą, aišku, kad Sąjūdžio laikų mastų nepriaugome, kad ir kiek mes džiaugtumėmės, kiek dalyvautume“, – sako, kad daug kas priklauso nuo atskaitos taško, direktorė.

Jeigu imsime paskutinį dešimtmetį, situacija gerėja. Kita vertus, priklauso ir nuo to, kaip į tai žvelgsime.

„Pastebime, kad dalyvavimas keičiasi, pilietiškumas, raiškos būdai keičiasi. Anksčiau matėme gana ryškų pilietinio įsitraukimo augimą, jį skatino akcija „Darom“, vėliau tas dalyvavimas išlieka viena pagrindinių aktyvumo formų, tačiau šiek tiek mąžta“, – sako I. Petronytė.

Kartu stebimi ir tam tikri pokyčiai. Pavyzdžiui, nyksta tradiciškesnės priemonės, o atsiranda naujesnės formos. Pavyzdžiui, dalyvavimas internetinėje erdvėje.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.