Konstantinas Andrijauskas. Kodėl Lietuva svarbi Kinijai ir ką čia veikė įtakingas Pekino funkcionierius?

Lietuva yra įdomi Kinijai dėl savo išteklių, aktyvios diplomatinės patirties ir galimybės daryti įtaką priimant sprendimus Europos Sąjungoje bei NATO. Nors valstybių santykiai kol kas atsilieka nuo kaimyninių valstybių, bet jų pavyzdžiai rodo, kad ateityje Kinija gali bandyti aktyviau kištis į Lietuvos politinį gyvenimą, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas.

Jis Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu parengė ataskaitą apie Lietuvos ir Kinijos santykius 2019 metais. Interviu metu šių metų pradžioje, dar prieš pasaulinę koronaviruso pandemiją, K. Andrijauskas LRT.lt papasakojo, kaip Kinija ima politizuoti savo diasporą, taip pat ir gyvenančią Lietuvoje, ir ko galime tikėtis ateityje.

Kinija Lietuvoje neatsirado tik prieš metus, bet ar 2019 m. buvo lūžiniai?

Kai pradėjome Kinijos programą Rytų Europos studijų centre (RESC), atrodė, kad tam bent Lietuvos mastu gali būti kiek per anksti, nes medžiagos nebuvo tiek jau daug.

(…) Būtent 2019 metai tikrai buvo beprecedenčiai visoje Kinijos ir Lietuvos tarpusavio santykių istorijoje, keitėsi įvykių kontekstas, santykiai intensyvėjo.

Taip išėjo, kad kinų Naujųjų Kiaulės metų pradžia sutapo su Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos paskelbta grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaita, apie kurią daug buvo kalbėta. Bet pati pagrindinė mums svarbi žinia – Kinija buvo pirmą kartą įvardyta kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai buvo beprecedentis įvykis.

Po to ėjo serija įvykių, susijusių su Kinijos Liaudies Respublikos iniciatyvomis ir veikla mūsų šalyje. Pirmiausia kalbame apie Kinijos ambasadą, ir tai galų gale privedė prie mikrokrizės, kuri susijusi su rugpjūčio 23-iosios įvykiais.

(…) Apie Kiniją vis daugiau yra kalbama tiek tarptautinėje erdvėje, tiek Lietuvoje, tiek mus supančiame regione. Dėl daugybės įvairiausių priežasčių: dėl Kinijos visokeriopo galios augimo, bet kartu ir jos aktyvėjimo Lietuvoje kaip potencialaus investuotojo, kaip prekybinio partnerio, kaip valstybės, kuri bando plėsti ir savo švelniąją galią, kartu ir kultūrines įtakos programas Lietuvoje.

Neatsitiktinai apie tai kalba ir politikai, daug jų nesutinka tarpusavyje, nėra bendro sutarimo. Neatsitiktinai apie tai kalba ir žiniasklaida. (…)

O kodėl Kinijai apskritai Lietuva įdomi, juk, atrodo, esame maža valstybė Europos pakraštyje?

Pirmiausia turime atsiminti, kad Kinija yra neabejotinai aiškiausia kylanti supervalstybė pasaulyje. Turime vieną supervalstybę – JAV – ir Kinija akivaizdžiai yra ta šalis, kuri atrodo pajėgi mesti amerikiečiams pirštinę. Ir, Xi Jinpingui atėjus į valdžią 2012–2013 metais, Kinija nelabai to nori slėpti ir vis atviriau apie tai kalba.

Kinija pretenduoja tapti supervalstybe ir ji automatiškai pretenduoja veikti tarptautinę ekonominę, politinę, ir ypač saugumo situaciją globaliu lygmeniu. Kitaip tariant, jei Kinija iš tikrųjų turi tokių pretenzijų, jai turėtų būti įdomi bet kuri pasaulio valstybė. Ypač jei ta valstybė yra Vakarų aljansų sistemos, Vakarų pasaulio normatyvinės sistemos dalis, kokia yra Lietuva. Ir ne tik yra, bet daugeliu atvejų Lietuva yra ir pakankamai aktyvi.

(…) Sakyčiau, kad Kinijos pirminio ryškesnio susidomėjimo Lietuva etapas buvo maždaug apie 2012–2014 metus. Tai buvo susiję ir su drastiškai išryškėjusia saugumo problematika regione plačiąja prasme. (…) Turime atsiminti, kad Ukrainos krizė plėtojosi tiesioginėje sąveikoje su Lietuva. 2013 m. buvo Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, vėliau buvo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė. Kitaip tariant, tuo metu Lietuvos diplomatija pasaulyje veikė labai aiškiai.

Tada matėme ir ryškėjantį Kinijos susidomėjimą Lietuva, prasidėjo vis daugiau vizitų, augo ir žiniasklaidos priemonių dėmesys. (…)

Kinijai yra keletas svarbių tikslų, kurie išryškinami ir šiame tyrime: tai pirmiausia diplomatinių partnerių paieška ir kartu mokymasis apskritai.

Pakankamai svarbus dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, kad prieš keletą mėnesių pasirodė vadinamieji Sindziango dokumentai, kuriuos paviešino „The New York Times“. Ir kad juose pats Xi Jinpingas buvo cituojamas, kai, siekdamas pamokyti savo kolegas iš Kinijos komunistų partijos apie grėsmes jos vaidmeniui ir politiniam vyravimui šalies viduje, jis labai aiškiai nurodė Baltijos šalių pavyzdį kaip tokį, kuris turėtų suteikti rimtas pamokas Kinijos vienpartiniam režimui, kaip nereiktų elgtis.

(…) Antras aspektas tas, kad Lietuva yra ES ir NATO narė. Kinai mato Lietuvą kaip vienus iš potencialių vartų įeiti į ES rinkas. Galbūt veikti ES sprendimų priėmimo procesą, galbūt daugiau apie tai sužinoti. Šis argumentas yra toks, kad valstybės visada ieško silpnųjų taškų daugiašaliuose mechanizmuose (…).

Kinijai turėtų būti įdomūs ir mūsų ištekliai, produktai ir ypač technologijos. (…) Ir reikia nepamiršti kito labai svarbaus dalyko – tai mūsų normatyvika. Lietuva turėdama tokią patirtį, kokią turi, įgavo tam tikrą įsivaizdavimą, kas yra Kinija, kaip Kinija veikia ir kas vyksta tos šalies viduje. Ir Kiniją tai neramina. (…)

Grįžtant prie verslo, Lietuva yra suinteresuota stiprinti verslo ryšius su Kinija. Ir atrodo, kad bent kol kas kažkokio spaudimo iš Kinijos pusės, turint ekonominius svertus, nebuvo?

– Nesutikčiau, ekonominio poveikio priemonės Lietuvai yra taikomos jau labai ilgai. Ir čia vėlgi Tibeto problematika yra daugiau nei ryškus pavyzdys. Priminsiu, 2013 metais, kai tuometinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo susitikusi privačiai su Jo Šventenybe Dalai Lama, tai tokia kaip ir pusiau paslaptis, kad Kinija mus baudė.

Keletą metų ir netgi daugiau, priklausomai nuo konkrečios srities, mūsų ekonominės prigimties derybos su Kinija buvo tiesiog įšalusios. (…) Jeigu tai nėra ekonominio poveikio priemonė, tai kas tada tai yra?

Kitaip tariant, mes jau gyvename su tokia realybe. Reikia atsiminti ir tai, kad ekonominėje srityje Kinijos įgyvendinami veiksmai likusiame Vakarų pasaulyje dar, aišku, nėra tokie ryškūs Lietuvoje. Pramoninis šnipinėjimas ir panašūs dalykai – mes apie tai dar kol kas bent jau viešai prieinamų duomenų neturime.

Bet noriu pabrėžti, kad tai aspektas, kurio mes galime tikėtis. Vienas iš pagrindinių mūsų lyginamųjų pranašumų tam tikra prasme ir yra mūsų trūkumas. Daugelyje veiklos sričių santykiuose su Kinija mes esame vėluojantis veikėjas. (…)

Bet tai taip pat suteikia mums galimybę mokytis iš kitų valstybių ir nesėkmės istorijų. Sakyčiau, kad mūsų pagrindinis tikslas ir turėtų būti neiškeisti savo sprendimų priėmimo laisvės politiniame lygmenyje į dažnai miglotus ekonominius Kinijos pažadus.

Kinijos veiksmų logika Vakarų pasaulyje rodo tendenciją, kad kuo jų ekonominė įtaka ryškesnė, tuo ir noras veikti politinių sprendimų priėmimo procesą yra labiau pastebimas.

O rugpjūčio 23-iosios konfliktas, kilęs dėl Honkongo, į kurį buvo įtraukta Lietuva. Ar tai pakeitė visuomenės požiūrį į Kiniją, viešą naratyvą, ar buvo imtasi iš Kinijos pusės atsakomųjų veiksmų?

– Sakyčiau, kad visuomenės nuotaikų požiūriu norėtųsi operuoti tokiais duomenimis. Kiek man žinoma, mes duomenų apie tai dar neturime. Labai įdomus dalykas yra tai, kad paskutiniai „Pew“ kompanijos atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos gyventojai iš tikrųjų stebėtinai palankiai žiūri į Kiniją. (…)

Bet visa tai vyko iki Kiaulės metų pradžios, duomenys buvo surinkti iki tų mikrokrizių, kurias turėjome pernai. (…) Mes turėtume tikėtis, kad tai paveikė nuomonę apie Kiniją visuomenės lygyje bendrai į neigiamą pusę. Būtų labai keista, jei tai neįvyktų. (…)

Atsakysiu į antrą klausimo pusę. Kinijos ambasada, dabar mes tai dėl mūsų saugumo tarnybų, dėl LRT atliktų tyrimų jau žinome 100 proc., tiesiogiai dalyvavo rugpjūčio 23 d. įvykiuose.

Ji pabandė užglaistyti, kaip jiems tai atrodė teisinga, sukurtą žalą. Bet daugeliu atžvilgių tai buvo dar vienas šūvis sau į koją. Priminsiu, kad turėjome keletą viešosios diplomatijos bandymų iš Kinijos pusės paveikti diskursą į labiau teigiamą pusę apie Kiniją, apie ambasadą, apie Kinijos vaidmenį šalyje.

Galime prisiminti tą transparantų istoriją Vilniuje, kuri privedė prie to, kad dalis Lietuvos politikų atvirai paragino savo kolegas boikotuoti Kinijos LR 70-mečio jubiliejaus iškilmes Vilniuje.

Ir tai buvo pakankamai sėkmingas kvietimas. Buvo ir istorija apie Kinijos bandymus keisti Lietuvos naratyvus ir įsivaizdavimą apie tai, kas vyksta šalies viduje. (…) Mes tikrai matome ambasados bandymus taip sugrįžti prie sau įprastos veiklos. Ir ta įprasta veikla jiems yra bandymas keisti, koreguoti, daryti įtaką naratyvui apie Kiniją apskritai šalyje.

Bet tai gali veikti priešingai ir po transparantų istorijos jie tą suprato ir truputėlį buvo linkę neeskaluoti šių politiškai jautrių klausimų bent kurį laiką.

Ar bando Kinija veikti per Lietuvoje gyvenančius ar šalyje besilankančius kinus? Manoma, kad incidentą Kryžių kalne įvykdė Kinijos turistai arba kad kontraproteste dėl Honkongo dalyvavo į organizacijas susibūrę kinai?

Labai įdomus dalykas, įvykęs Lietuvoje, apie kurį kalbama mažai, buvo Kinijos Jungtinio fronto vadovo vizitas į Lietuvą gegužės mėnesį, vos po kelių mėnesių nuo saugumo ataskaitos paskelbimo.

Jungtinio fronto veiklos departamentas – tai Kinijos komunistų partijos struktūra. Jos pirminis tikslas buvo darbas su kitomis politinėmis partijomis, siekiant plėsti savo įtaką tiek Kinijoje, tiek ir už jos ribų. Pirmiausia, aišku, su draugiškomis socialistinėmis partijomis likusiame pasaulyje. Bet ilgainiui ji vis didesnį dėmesį skyrė darbui su kinų diasporomis svetur. O kinų diaspora pasaulyje yra pati didžiausia, nuo 35 iki 40 mln. žmonių sudaranti, priklausomai nuo vertinimo.

Žmogus, kuris yra labai iš tikrųjų galingas, ponas You Quan, atvyko į Lietuvą. Tas vizitas buvo oficialiai įgarsintas kaip susitikimas su Vyriausybės ir Seimo atstovais, pareigūnais ir t. t. Bet pati Jungtinio fronto specifika leidžia tikėti, kad pagrindinis tikslas buvo būtent susitikimas su diasporos atstovais.

Ir Jungtinio fronto veikla tose valstybėse, kur kinų diasporos yra ryškesnės, gyvenančios ilgiau ir skaitlingesnės, leidžia teigti, kad ši struktūra yra naudojama tam, kad diasporos būtų pajungtos Kinijos komunistų partijos ir Liaudies Respublikos tikslų įgyvendinimui užsienyje.

Tokia tendencija aiški kitose pasaulio valstybėse. Lietuvoje šiuo atveju yra tik pradinis etapas. Kinų diaspora yra labai nedidelė, oficialiai turime mažiau nei 500 kinų, nuolat gyvenančių Lietuvoje.

Tai tikrai labai nedaug. Bet vien faktas, kad toks tikrai svarbus Kinijos politiniame elite pareigūnas atvyksta į Lietuvą, leidžia mums teigti, kad, matyt, noras politizuoti Lietuvoje gyvenančius kinus tikrai yra.

Ir jeigu mes pasižiūrėtume į rugpjūčio 23 dienos įvykius, juose tiesiogiai dalyvavo vadovai struktūrų, organizacijų ir asociacijų, kurios ir kurie paprastai yra tiesiogiai susiję su panašia Jungtinio fronto veikla užsienyje. (…)

Kalbant apie Kryžių kalno istoriją, vargu ar galime abejoti, nors tvirtų duomenų neturime, kad tai buvo Kinijos piliečių darbas. Tai daugiau nei akivaizdu. Tai tikriausiai buvo kinų turistai ir čia mums nereikėtų ieškoti, bent iš dabar turimų duomenų, tiesioginių ambasados ar Kinijos LR pėdsakų, pirštų antspaudų. Bet tai atspindi dalį bendrosios tendencijos, kuri yra labai rimta.

Po Tiananmenio įvykių, kurių 30-mečio Kinija neminėjo, bet minėjo dalis kinų, o kinų Vyriausybė tai norėjo nutylėti, valdžia ėmėsi vadinamosios patriotinio švietimo kampanijos, kurios pagrindinis tikslas – įskiepyti patriotines, na, mūsų kalba tariant, atvirai nacionalistines vertybes dešimtims ir šimtams milijonų kinų.

Sakyčiau, kad tai, ką matėme Kryžių kalne, yra tų tendencijų atspindys. (…) Sakyčiau, kad tokių istorijų pasaulyje tik daugės.

O dėl Kinijos minkštosios galios kultūrinėmis priemonėmis? Lietuvoje daugėja kultūrinių Kinijos renginių ir kinai gana mielai priima Lietuvos menininkus, organizuoja turus. Ar tai matoma kaip politikos priemonė, ar tai nuoširdžios pastangos supažindinti su Kinijos kultūra?

Sakyčiau, kad tai yra ir tai, ir tai. Žvelgiant iš kompartijos perspektyvos, politika yra visur. Ir kultūrinė diplomatija yra tiesiogiai susijusi su ta idėja, kad žinios apie Kiniją, kinų kultūros, civilizacijos, istorijos didesnis supratimas tarsi turėtų privesti prie didesnio supratimo apie tai, ką daro Kinijos komunistų partija šalies viduje ir galbūt užsienyje.

Bet sakyčiau, kad čia labai gali būti, kad kompartija klysta. (…) Labai dažnai įvyksta priešingai. Žmonės supranta, kad Kinija yra labai sudėtinga, kad yra labai įvairialypė, žmonės kartu pamato, kad Kinijoje yra daug rimtų problemų, jiems Kinija pradeda rūpėti. Bet dažnai rūpestis nepereina į rūpestį dėl to, kad atseit partija yra vienintelė, kuri sugebėtų išspręsti tas problemas. Priešingai. Sakyčiau, kad nuoširdus rūpinimasis Kinija ir jos istorija turi tiesiogiai apimti pirmiausia jos visuomenę.

(…) Sakyčiau, kad kultūrinė diplomatija ir kultūriniai renginiai (su ta išlyga, kad tokios Kinijos programos neplėtoja propagandinio atspalvio diskurso apie temas, dėl kurių mes fundamentaliai nesutariame – mažumų politika, regionų politika, žmogaus teisių klausimai ir t. t.) – tokius renginius reikia sveikinti.

Pats svarbiausias dalykas, norint reaguoti į Kinijos iššūkį, yra tiesiog elementarus žinojimas apie tai, kas yra Kinija, kas vyksta joje, ir be kinų kalbos studijų, be sąveikos su pačia Kinija mes to žinojimo pasiekti negalime.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.