Konstantinas Andrijauskas. Lietuva galėtų pasinaudoti Kinijos „17+1“ formatu

Dėl COVID-19 pandemijos pasaulio dėmesys vėl nukrypo į Kiniją, kuri vis aktyviau veikia Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse. Atliktas tarptautinis tyrimas rodo, kaip ir kodėl Kinija siekia aktyviau veikti Lietuvoje ir platesniame mūsų regione.

Kinija ne tik demonstruoja, kad sugebėjo pažaboti didžiulį koronaviruso iššūkį, bet ir vis aktyviau teikia tikrą ar tariamą pagalbą krizės krečiamoms šalims, tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europai.

Didžiausiai pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybei ir pirminiam koronaviruso infekcijos COVID-19 užkrato židiniui pagaliau fiksavus nulį jo sukeltų mirčių, VRE paskelbtas pirmasis kompleksinis Kinijos skvarbos į šį regioną tyrimas.

Nors nepriklausomų Kinijos stebėtojų VRE (angl. CHOICE, China Observers in Central and Eastern Europe) iš Prahos koordinuojamam tinklui priklausančių dešimties tyrėjų, tarp jų ir šių eilučių autoriaus, išleistas „auditas“ nenagrinėja pandemijos veiksnio, jame atskleidžiamos tendencijos leidžia geriau suprasti Pekino veiklos regione motyvus bei tendencijas.

Dabartinis Kinijos susidomėjimas VRE regionu siekia antrojo šio amžiaus dešimtmečio pradžią, kai 2007–2008 m. globalios finansų krizės smūgis Vakarų demokratijoms paskatino Azijos milžinę dar labiau susidomėti tomis pasaulio vietomis, kur atsivėrė spragos ir galimybės jos įtakai.

Šioms savo ambicijoms įprasminti 2012 m. Pekino iniciatyva buvo įkurtas Bendradarbiavimo tarp Kinijos ir VRE šalių formatas, dar žinomas 16+1 pavadinimu, ir 2019 m. pavasarį kiek netikėtai prie jo prisijungus Graikijai, tapęs 17+1. Iki pastarosios šalies įstojimo, bene vienintelis visas europines formato dalyves vienijęs kriterijus buvo pokomunistinė patirtis.

Nepaisant to, kad Baltijos valstybės jautė turinčios mažai ką bendro su pietiniuose iniciatyvos pakraščiuose buvusiomis Albanija ar Šiaurės Makedonija ir jautėsi nepatogiai dėl tokio savavališko kinų priskyrimo, visos 17 šalių tikėjosi intensyvesnio dėmesio iš didžiausius finansinius rezervus sukaupusios stambiausios pasaulio gamintojos ir prekybininkės.

2019 m. pradėtas bendras dešimties Kinijos ekspertų iš Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos tyrimas ne tik atsižvelgia į Azijos milžinės skvarbos į regioną dinamiką, bet ir jau išryškėjusį jos energingumą ir net užsispyrimą daugelyje vietos šalių, tarp jų ir Lietuvoje.

Atliktas detalus politinių, ekonominių ir socialinių tarpusavio santykių „auditas“ parodo, kad 17+1 formatas daugiau negali būti laikomas „tuščiu kiautu“, t.y. viso labo diskusijų forumu be realių poslinkių ir kinų skvarbos pavyzdžių.

Priešingai, lyginamosios valstybių ir sąveikos pjūvių analizės dėka parodytas bendras vaizdas atskleidžia akivaizdų Pekino diplomatinio, ekonominio ir kultūrinio aktyvumo augimą regione bei nuoseklų nagrinėjamo formato pildymą turiniu.

Nors labiausiai lauktas ekonominis tarpusavio santykių proveržis toli gražu neatitiko turėtų lūkesčių, politinės bei socialinės prigimties sąveika daugelyje regiono šalių patyrė beprecedentį augimą, sąlygojusį aiškius Kinijos skvarbos mastus.

Tyrimo autoriai pabrėžia pamatinį VRE šalių pusiausvyros santykiuose su Pekinu trūkumą, kurį nuosekliai stiprina ydinga septyniolikos tarpusavyje labai skirtingų veikėjų konkurencija dėl kinų dėmesio bei aiškiausiai apibūdina visų jų prekybos deficitas su Azijos milžine.

Ekspertų nuomone, regiono valstybės turėtų bent jau aktyviau išnaudoti nagrinėjamą formatą įgyvendinant savo interesus Kinijos atžvilgiu, užuot pasyviai priiminėjus jos siūlomą darbotvarkę. Ši kertinė rekomendacija yra ypač aktuali toms formato atstovėms, kurios yra Europos Sąjungos (ES) ir/ar NATO narės, tarp jų ir Lietuvai.

Pastaraisiais metais vis labiau ryškėjant Vakarų ir Kinijos tarpusavio trinčiai, palyginti mažos regiono valstybės turi išsaugoti savo vaidmenį sėkmingiausioje pasaulio daugiašalio bendradarbiavimo ir aljanso sistemoje, tačiau kartu ir neprarasti savo balso formuojant santykius su Pekinu kaip vienu svarbiausių galios polių tarptautinėje sistemoje.

Verta pastebėti, kad įgyvendinant šias užduotis Baltijos valstybės ir ypač Lietuva gali pasinaudoti savo kaip santykiuose su Kinija vėluojančių veikėjų (palyginti su konvencinėmis VRE šalimis) teikiamais pranašumais.

Iš tiesų vien pastarųjų kelių metų Pekino veiksmai kaimyninėje Vidurio Europoje – nuo šnipinėjimo skandalo Lenkijoje iki diplomatinio spaudimo Čekijai ir suartėjimo su vis drąsiau autoritarines tendencijas demonstruojančia Vengrija – leidžia geriau suprasti 2019 m. išryškėjusį Kinijos ir Lietuvos tarpusavio santykių nuosmukį bei tinkamai sureaguoti į daugelį šiai sąveikai būdingų dilemų aukštųjų technologijų, investicijų į fizinę infrastruktūrą ar žmogaus teisių srityse.

Atliktas tyrimas parodo, kad priešingai negu dažnai teigiama Vakarų Europoje ir JAV, Pekino, atrodytų, VRE įgyvendinama „skaldyk ir valdyk“ prigimties taktika bent iki dabartinės pandemijos turėjo gana ribotą poveikį, ypač tarp ES valstybių-narių.

Nepaisant kai kurių vietos politinių lyderių skandalingais virtusių pasisakymų Kinijos naudai, jų šalių vyriausybės vis nuosekliau sekė bendrai apibrėžtomis santykių su Azijos milžine gairėmis.

Kita vertus, šis pasirinkimas galėjo būti sąlygotas ir to, kad žadėtos kinų investicijos regione ir toliau išliko gana kuklios ir daugiausia apsiribojo Lenkija, Čekija ir Vengrija, o visų septyniolikos valstybių prekybos deficitas ir toliau nuosekliai augo. Net ir sėkmės istorija tapusiam kinų atvykstamajam turizmui į VRE neabejotinai smogs pandemija.

Vis dėlto tiriamuoju laikotarpiu Pekinas sugebėjo ne tik institucionalizuoti ir net normalizuoti savo vaidmenį VRE, bet ir pakloti pagrindus spartesnei ir gilesnei ekonominės, kultūrinės bei net politinės įtakos skvarbai ateityje.

„Audite“ atskleistas valdančiosios Kinijos komunistų partijos bendradarbiavimo tinklo kūrimas regione ir jau atsiradę jaunųjų vietos elitų „ugdymo“ programų bei žiniasklaidos priemonių įsigijimo pavyzdžiai leidžia kalbėti apie prielaidas šalies įvaizdžio, o per pastarąjį – ir jos skvarbos transformacijai jei ne šiandien, tai rytoj, ypač jeigu regiono visuomenės bus įtikintos, kad Pekino sėkminga kova su dabartiniu koronavirusu nusveria tai, kad jis bent iš dalies ir yra kaltas dėl to, kad lokalinis naujos ligos protrūkis tapo globalia pandemija.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.