L. Kojala. Donaldui Trumpui – vieneri: 5 dalykai, kuriuos sužinojome

Lygiai prieš metus, sausio 20-ąją, Donaldas Trumpas tapo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.

Šokas, kurį sukėlė milijardieriaus pergalė rinkimuose, neatslūgo iki šiol. Tačiau praėjus ketvirtadaliui kadencijos galime vertinti ne tik retoriką ir pareiškimus socialiniame tinkle „Twitter“, bet ir realius darbus.

Prieš Jūsų akis – penki reikšmingiausi pirmųjų Trumpo metų Baltuosiuose rūmuose aspektai.

1. Prezidentas yra rekordiškai nepopuliarus – bet ar tai svarbu?

Trumpas yra nepalankiausiai pirmaisiais metais vertinamas JAV lyderis šalies istorijoje – jo darbą, anot „Gallup“, pozityviai įvardija vos 39 proc. apklaustų. Tai gerokai kuklesni skaičiai nei pirmtako Baracko Obamos (57 proc.) ar nepralenkiamo septintojo dešimtmečio pradžios lyderio Johno F. Kennedy (76 proc.)

Trumpas ir prieš rinkimus buvo rekordiškai nepopuliarus kandidatas, bet tai jam nesukliudė nugalėti ne kažin kiek geresnį įvaizdį turėjusios Hilary Clinton. Politikos esmė yra pasirinkimai, o ne idealai, ir Trumpas įrodė esantis vertesnis užimti prezidento postą kritinei masei amerikiečių.

Jis ir negalėjo tikėtis, kad taps didžiosios dalies amerikiečių numylėtiniu. Todėl svarbiausios Trumpo tikslas – išlaikyti kertinę rinkėjų bazę, kuri ir lėmė jo pergalę. Tai jam sekasi daryti neblogai: tarp tų, kurie 2016-aisiais metais balsavo už Trumpą, jo reitingas išlieka beveik nepakitęs. Nors populiarumas atskirose grupėse, pvz., baltaodžių, tarp žemesnio išsilavinimo vyrų, keliais procentiniais punktais smuko, tai kol kas neprimena griūties.

Jei pasitikėjimo Trumpu lygmuo kiek ūgteltų, 2020 metais vyksiančiuose rinkimuose turėtų neblogas galimybes būti perrinktas dar vienai kadencijai. Juo labiau, kad konkurentai, Demokratų partija, kol kas blaškosi ieškodama atsako į Trumpo fenomeną – ne veltui tarp galimų kandidatų būsimuose rinkimuose dažnai minimi ne politiniai lyderiai, o TV laidų žvaigždė Ophra Whitney ir netgi „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas.

Visgi svarbu pažymėti ne tik populiarumą Amerikoje – Trumpas itin kritiškai vertinamas daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Europoje, kur JAV įvaizdis pastaraisiais metais smuko. Pasitikėjimo tarp JAV ir Europos smukimas silpnina Vakarų šalių galimybes reaguoti į globalias dilemas. Trumpas turi dar trejus metus jam atkurti.

2. Trumpas bando ištesėti pažadus

Kampanijos metu Trumpas dažniausiai žadėjo iš esmės reformuoti Obamos sukurtą sveikatos apsaugos sistemą; pakeisti mokesčių sistemą; pastatyti didelę sieną, apsaugosiančią JAV nuo nelegalios imigracijos iš Meksikos, už kurią sumokėtų patys meksikiečiai.

Rezultatai kol kas dviprasmiški. Desperatiški bandymai pakeisti sveikatos apsaugos sistemą baigėsi fiasko, nes prezidentui nepavyko susitarti su Kongresu, nors jame dominuoja jį delegavusi Respublikonų partija.

Visų nuostabai, Trumpas nuoširdžiai pripažino nesitikėjęs, kad sveikatos apsaugos sistema yra tokia sudėtinga. O kartu jis suvokė, kad prezidentas demokratinėje valstybėje nėra visagalis – jam tenka ieškoti konsensuso su kitais politiniais žaidėjais, ypač Kongrese.

Ši pamoka, atrodo, buvo išmokta, todėl metų pabaigoje Trumpas pasiekė pergalę priėmus naują mokesčių sistemos įstatymą. Respublikonai džiūgavo – mokesčių mažinimas yra jų ideologijos pamatas, tuo metu Demokratai piktinosi, jog ši reforma pirmiausiai bus naudinga didiesiems verslams, o sumažėjusios biudžeto pajamos privers šalį dar daugiau skolintis.

Praktiniai šios reformos rezultatai ir jų vertinimas visuomenėje bus itin reikšmingas ir paties prezidento reitingams. Daugelis Trumpo rinkėjų nurodo, kad būtent ekonomika, o ne sienos statybos ar kiti panašūs pažadai, yra esminis jų vertinimo kriterijus.

Kita vertus, nuo sienos pabėgti nepavyks. Trumpui būtina parodyti, jog siena – reali, fizinė, aukšta ir nepraeinama – galiausiai išdygs (net jei ne visame pasienio ruože), tačiau jau dabar aišku, kad Meksika už ją nė neketina sumokėti. Išeitis, žinoma, yra – JAV biudžeto lėšos. Tik problema, jog jas skirsto Kongresas, o ne prezidentas. Todėl Trumpo administracija vis dar ieško būdų įtikinti Kongresą skirti kelis milijardus pradiniam sienos statybos etapui. Konsensusas įmanomas.

Tiesa, ateityje priimti panašius sprendimus gali būti sudėtingiau – jei šiuo metu tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate daugumą turi Trumpo Respublikonų partija, tai po 2018 metų pabaigoje įvyksiančių rinkimų situacija gali apsiversti aukštyn kojomis.

Prognozuojama, jog Senate Respublikonai apgins pozicijas, bet Atstovų Rūmų kontrolę gali perimti Demokratų partija. Tai reikštų, jog Trumpo idėjos dažniausiai atsimuštų į „sieną“ – ne tą, kurią jis nori pastatyti, o tą, kurią suręstų jo politiniai oponentai.

3. Trumpas nekritikuoja Putino, bet Kremlius nesidžiaugia

Kone kiekvieną rytą, dažniausiai dar prieš 8 valandą, Trumpo rankose atsidūręs mobilusis telefonas pasiunčia žinią pasauliui per „Twitter“ socialinį tinklą. Tai – košmaras prezidento komandai, kuri neturi galimybių kontroliuoti, kas rašoma; ir džiaugsmas žiniasklaidai, kuri kaskart gauna porciją informacijos naujai kontroversijai.

Per šį laiką Trumpas aptarė daug temų – Šiaurės Korėjos diktatorių pavadino „Mažu raketžmogiu“; susibarė su Holivudo aktore Maryl Streep ir suabejojo jos talentu; savo kritikus pavadino „raganų medžiotojais“. Visgi yra vienas asmuo, kurio, net ir turėdamas priežasčių, Trumpas užsispyrusiai nekliudo – tai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Netgi priešingai, Baltųjų rūmų šeimininkas kartoja, kad nori geresnių santykių su Kremliumi.

Visgi tai nepaneigia fakto, kad Trumpo administracijos sprendimai Rusijos anaiptol nedžiugina. Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kuriems dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų.

Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti. Juo labiau kad prezidentas jiems suteikė plačią veiksmų laisvę renkantis tinkamiausią strategiją veikti. Nepaisant to, atsakomybė tiek dėl sėkmingų, tiek dėl klaidingų sprendimų gula ant Baltųjų rūmų šeimininko pečių.

Trumpo pergalę rinkimuose su šampanu sutikęs Vladimiras Žirinovskis neabejotinai tikėjosi ko kito.

4. Karas su žiniasklaida tęsiasi

„Fake news“ („Melagingos naujienos“) – terminas, lydėjęs Trumpą į Baltuosius rūmus. Ir tai niekur nedingo – prezidentas ir toliau skalpuoja žiniasklaidą, ypatingai televizijos kanalą CNN, taip pat didžiuosius dienraščius „New York Times“ bei „Washington Post“, už esą melagingos informacijos sklaidą. Dar daugiau, kaip įprasta profesionaliam šoumenui, Trumpas ketvirtadienį surengė „Melagingų naujienų apdovanojimus“, kur išskyrė, jo manymu, baisiausius žiniasklaidoje pasirodžiusius melus. Didžiausios kritikos susilaukė „New York Times“ apžvalgininkas Paulas Krugmanas, prognozavęs, kad akcijų rinkos sutiks Trumpo prezidentavimą itin neigiamai – dabartiniai rezultatai rodo stabilų augimą.

Tiesa, Trumpas nepamiršta pagirti tų, kurie jam (dažnai perdėtai) draugiški – ypatingai kanalo „Fox News“, kuris garsėja prezidentui palankia informacijos sklaida.

Toks konfrontacinis santykis su žiniasklaida anaiptol neprisideda prie siekių sumažinti JAV visuomenės susiskaldymą.

5. Tyrimas dėl Rusijos kišimosi į rinkimus

Tema, kone išsunkusi deguonį JAV žiniasklaidoje 2017 metais, buvo susijusi su Rusija – kiek ir kaip Kremlius paveikė 2016 metų prezidento rinkimus? Kokios buvo Trumpo komandos sąsajos su Rusijos atstovais kampanijos metu? Jei ryšiai buvo, ar galima teigti, jog Trumpo pergalei pasitarnavo Rusijos pagalba?

Tiesioginių atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra – nepriklausomas tyrimas, kurį vykdo nepriklausomi teisėsaugos atstovai, tebesitęsia. Kol kas apčiuopiamų įrodymų, jog Trumpas buvo veikiamas Rusijos, nėra paviešinta – tad lūkesčiai anksti pašalinti prezidentą apkaltos būdu atrodo ne itin realistiški.

Visgi didžioji dalis tyrimo informacijos dar nėra paviešinta; be to, teisėsauga pateikė kaltinimus tokiems asmenims kaip Michaelas Flynnas, kuris trumpai dirbo Trumpo nacionalinio saugumo patarėju, bei Paulas Manafortas, kuris buvo Trumpo rinkimų kampanijos vadovas.

Tikėtina, jog galutinio tyrimo išvadų dar teks palūkėti. Neigiamos išvados gerokai išjudintų Trumpo pozicijas. Palankios – leistų nusikratyti nepalankaus šešėlio ir įgyti pranašumą prieš oponentus.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.