L. Kojala. Iki britų išstojimo iš ES liko pusantrų metų: ko tikėtis ten esantiems tūkstančiams lietuvių?
Jungtinė Karalystė Europos Sąjungoje niekada nesijautė kaip namie, bet nori išlikti draugais. Toks dvilypis Jungtinės Karalystės ir ES santykis buvo dar sykį pakartotas ilgai lauktoje penktadienio Jungtinės Karalystės premjerės Theresa May kalboje Italijoje.
Įgyvendindama praėjusiais metais įvykusio referendumo rezultatus, jau 2019 metų kovo 29 dieną Jungtinė Karalystė nebebus Europos Sąjungos nare. Ši šalis neteks narystės privilegijų ir įsipareigojimų, nebedalyvaus bendrose sprendimų priėmimo procesuose, taip pat nebeturės atstovų Europos Parlamente. Nors laiko iki „skyrybų“ lieka nedaug, neatsakytų klausimų – vis dar gausybė.
Šios derybos svarbios ir Lietuvai – tad kokie pagrindiniai Lietuvos siekiai ir kas nuveikta derybose iki šiol?
Vieninga ES derybinė pozicija
Lietuvai itin svarbu, jog ES derybose nesusiskaldytų tarpusavyje ir kalbėtų „vienu balsu“. Paradoksalu, bet kol kas dvidešimt septynių skirtingų ES valstybių pozicija ir politiniai derybų prioritetai ir atrodo vieningesni ir aiškesni, nei vienos Jungtinės Karalystės. Tą akcentuoja ir patys ES atstovai, simboliškai primindami dar balandį vykusį Vadovų tarybos susitikimą – jame pašnekesys dėl derybų gairių apibrėžimo užtruko vos kelias minutes, nes nebuvo dėl ko ginčytis. Tuo metu žvelgiant į Londoną konstatuojama, jog nuoseklumo trūksta.
Situaciją komplikavo vasarą vykę Jungtinės Karalystės pirmalaikiai parlamento rinkimai, kuriuose premjerės Theresos May konservatorių partija tikėjosi įgyti tvirtą daugumą, reikalingą sudėtingiems įstatymams parlamente priimti. Lūkesčiai, švelniai tariant, neišsipildė – konservatoriai ne tik nesustiprino pozicijų, bet ir apskritai neteko anksčiau turėtos matematinės daugumos. Tai paskatino vidinį konservatorių susiskaldymą – anaiptol ne visi įtakingi jos nariai pritaria, jog reikėtų išstoti iš ES, bent jau tokiomis griežtomis sąlygomis, kurias siūlo May. Juolab, jog premjerės politinė įtaka po jos pačios paskelbtų, bet pralaimėtų pirmalaikių rinkimų susvyravo.
Naujai suformuotai vyriausybei jau teko ieškoti kompromisų. Jei iki rinkimų May akcentavo „kietojo Brexit“ scenarijų ir kalbėjo, jog geriau apskritai nepasiekti jokio susitarimo su ES, nei sudaryti jį nepalankiomis sąlygomis, šiandien retorika linksta į kompromiso paieškas. Be to, Londonas siekia apibrėžti savo pozicijas: pasirodė serija dokumentų, kuriuose britai pristato argumentus derybiniais klausimais.
Bet ir tai netildo kalbų apie May ateitį premjerės poste. Žibalo į ugnį prieš keletą dienų įliejo Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, publikavęs straipsnį spaudoje apie savo „Brexit“ viziją.
Vienas pagrindinių referendumo iniciatorių ir išstojimo šalininkų, be kita ko, pakartojo, jog „Brexit“ leis valstybės biudžetui sutaupyti apie 350 milijonų svaro sterlingų kiekvieną savaitę – šią frazę iškart paneigė ne kas kitas, o britų oficialiosios statistikos agentūros vadovas Seras Davidas Norgrove’as. Savarankiškas Johnsono aktyvumas sukėlė lyderystės dilemą: May teko žurnalistams įrodinėti, kad ji, o ne kas nors kitas iš vyriausybės, diriguoja derybų procesui bei brėžia jo gaires.
Šios ir kitos aplinkybės verčia ES lyderius abejoti Londono argumentų tvarumu. Pavyzdžiui, Prancūzijos ambasadorius ES Pierre’as Sellalas apibūdino Jungtinę Karalystę kaip „sumišusią ir dvejojančią“. Dar neseniai būta optimizmo, kad pavyks pasiekti apčiuopiamą progresą iki spalio mėnesio – datos, kuri buvo minima kaip tarpinis tikslas. Tuomet vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo tikėtasi padėti tašką ties bent keliais daugiausiai diskusijų sukeliančiais klausimais ir galbūt pradėti derėtis dėl prekybos tarp Jungtinės Karalystės ir ES ateities. Šiandien tokie lūkesčiai blėsta.
Tiesa, konservatorių lyderė gali pasidžiaugti bent tuo, kad rugsėjo 12 dieną parlamente buvo atlaikytas opozicijos spaudimas bei žengtas pirmasis žingsnis priimant įstatymo projektą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES nutraukimo. Kluptelėjimas ir šioje vietoje veikiausiai būtų sugriovęs vyriausybę.
ES piliečių teisės
Oficialiais duomenimis, 3,6 milijono – arba apie 6 proc. visos Jungtinės Karalystės populiacijos – sudaro imigrantai iš ES šalių. Didžioji dalis jų – lenkai (1 milijonas), airiai (335 tūkst.), rumunai (328 tūkst.), toliau seka italai, portugalai ir lietuviai, kurių – apie 200 tūkst. (nors realus skaičius gali būti didesnis – net May kalbėjo apie 600 tūkst. italų). Todėl šioms valstybėms itin svarbus derybų klausimas, susijęs su ES piliečių teisėmis ir ateitimi po to, kai Jungtinė Karalystė nebebus bendrijos nare. Savo ruožtu Londonui aktualu per 1 milijonas šios šalies piliečių, kurie gyvena kitose ES valstybėse.
Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai pripažino, jog nežinios po referendumo būta – tą dar labiau paskatino migloti May ir kitų politikų pareiškimai, neskubėję užtikrinti, jog dabar legaliai gyvenančiųjų ir dirbančiųjų statusas nesikeis. Nemaža dalis ėmėsi tvarkytis formalumus – pavyzdžiui, siekia įgyti nuolatinio Jungtinės Karalystės gyventojo statusą, be to, net 80 proc. išaugo ES pasus turinčių žmonių, siekiančių Jungtinės Karalystės pilietybės. Ilgainiui nerimas kiek atslūgo, mat pagrindinės imigraciją ribojančios priemonės yra nukreiptos į atvyksiančiuosius ateityje, o ne jau gyvenančius. Net 81 proc. ES piliečių Jungtinėje Karalystėje turi darbą ir moka mokesčius (britų tarpe skaičius siekia 75 proc., ne ES šalių piliečių – vos 61 proc.), tad bet kokios drastiškos priemonės suduotų smūgį šalies ekonomikai. Juo labiau, kad per pirmuosius tris mėnesius apie 120 tūkst. žmonių jau išvyko į kitas ES valstybes.
ES taip pat akcentavo, kad piliečių teisių klausimas yra pirminis prioritetas. Tam tikra pažanga derybose jau padaryta: Jungtinės Karalystės vyriausybė pareiškė, jog visi, kurie šalyje gyvena legaliai, gali būti ramūs dėl ateities. „Norime, kad liktumėte, vertiname Jūsų indėlį į valstybės vystamasi ir už jį dėkojame“,– kreipdamasi į imigrantus teigė May.
Bet vyriausiasis „Brexit“ derybininkas Michelis Barnier kalba griežtai – anot jo, ES piliečių teisių klausimas dar toli gražu nėra išspręstas. ES nori, jog būtų garantuojamos pilnavertės teisės visiems ES piliečiams, gyvensiantiems Jungtinėje Karalystėje tuo metu, kai baigsis „Brexit“ derybos. Tai taip pat galioja esamiems ir būsimiems šeimos nariams, kurie šiuo metu gyvena kartu arba vėliau atvyks į šalį (net jei šeimos nariai nėra ES piliečiai).
Tuo metu britai siekia, kad tie, kurie šalyje praleido penkerius arba daugiau metų, gautų „įsikūrusiųjų statusą“, o gyvenantieji trumpiau įgytų tik laikiną statusą. Laikinasis statusas galėtų virsti nuolatiniu ateityje pasiekus penkerių metų ribą, bet, anot Londono, ta galiotų tik tiems, kurie į Jungtinę Karalystę atvyko iki 2017 m. kovo pabaigos. ES su tuo nesutinka ir tikina, kad nuolatinio statuso galėtų siekti visi, kurie gyvena arba atvyks į Jungtinę Karalystę iki oficialios derybų pabaigos 2019 metų pavasarį.
Gavusieji Jungtinės Karalystės siūlomą pilnavertį statusą taip pat turėtų teisę į išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir kitas socialines garantijas, bet nepatvirtina, jog jie galės balsuoti vietos rinkimuose, kaip yra dabar. Be to, Jungtinė Karalystė norėtų, jog šeimos nariai po oficialaus išstojimo galėtų prisijungti prie šalyje gyvenančių ES piliečių tik garantuodami tam tikrą pajamų lygį. Tai – rimtos dilemos, kurios itin aktualios ir Lietuvai. Tad ne visi ES piliečiai pasikliauja tuo, ką kalba britų politikai. „Jei jie tikrai nori, kad mes liktume, būtų garantavę teises dar referendumą dieną. Praėjo daugiau nei vieneri metai, bet niekas nesikeičia. Pareiškimai skamba gražiai, bet tai nevirsta veiksmais“,– sako viena imigrančių.
Jungtinės Karalystės finansiniai įsipareigojimai
Jokios skyrybos neįvyksta be finansinių dilemų sprendimo. Tad britai, norėdami išstoti iš ES, turės sumokėti tam tikrą sumą – tam, kad padengtų anksčiau prisiimtus ir nutrūksiančius finansinius įsipareigojimus, nes Jungtinės Karalystės išstojimas paliks skylę ES biudžete. Tai aktualu ir Lietuvai, kuri įgyvendina ne vieną projektą, tiesiogiai susietą su ES finansavimu: Ignalinos atominės elektrinės uždarymą (vien tam iki 2038 metų prireiks 1,3 mlrd. eurų, iš kurių didžiąją dalį bus prašoma padengti ES), Kaliningrado tranzito schemą, infrastruktūros jungtis, įskaitant „Rail Baltica“ ir pan.
Didžioji dalis esamų britų įsipareigojimų yra susiję su ES 2014–2020 metų finansine perspektyva, nors Jungtinė Karalystė buvo pasižadėjusi finansuoti ir programas, kurios tęsis dar dešimtmetį. Tad didysis klausimas – kiek?
Apie sumas kol kas kalbama nenoriai, bet juos varijuoja nuo 20 iki 100 milijardų eurų. Anot „Financial Times“, May pažadėjo skirti bent 20–30 milijardų, bet net konservatyvūs ES lyderių skaičiavimai kalba apie dvigubai–trigubai didesnę sumą. Tol, kol nebus padaryta reali pažanga sprendžiant šią problemą, tol ES atsisako pradėti derybas dėl būsimojo ES ir Jungtinės Karalystės prekybos susitarimo. O būtent ateities susitarimo gairių labiausiai nori May.
Juo labiau, kad noras ir toliau vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauti ES vieningoje rinkoje pareikalaus papildomų finansinių įsipareigojimų iš Jungtinės Karalystės pusės.
Jungtinė Karalystė ir ES vieningoji rinka
Visos ES narės naudojasi privilegija – vieninga rinka, kurios pagrindinis principas – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Britai neturi nieko prieš prekes, paslaugas ir kapitalą – tai skatina prekybą ir ekonomikos augimą. Visgi referendume didesnė dalis gyventojų aiškiai pasisakė už griežtesnį migracijos iš ES šalių ribojimą. Kitaip tariant, Jungtinė Karalystė nori sugriežtinti taisykles, kas gali atvykti į šalį ir joje įsidarbinti.
Ką tai reiškia vieningosios rinkos atžvilgiu? ES pozicija aiški – „iš torto vyšnių rankioti negalima“. Jei Jungtinė Karalystė nesutinka su laisvu asmenų judėjimu, ji automatiškai netenka privilegijos ir kitoms trims laisvėms. Tai atitinka ir Lietuvos siekį užtikrinti, jog vieningoji rinka funkcionuotų nedalomai.
Tiesa, abi pusės supranta, jog prekybiniai trukdžiai nėra naudingi, todėl siekia susitarti dėl naujo Jungtinės Karalystės ir ES santykio. Tai nebus lengva, nes britams, anot May, netinka iki šiol su trečiosiomis šalimis taikomi modeliai. Pavyzdžiui, Norvegija, net ir nebūdama ES nare, dalyvauja vieningoje rinkoje, bet įsipareigoja mokėti įmokas į ES biudžetą bei užtikrina laisvą asmenų judėjimą. Tuo metu Kanados pasirašytas laisvos prekybos susitarimas su ES yra gerokai mažesnės apimties, tad netinka Jungtinės Karalystės, nes apribotų jos priėjimą prie ES rinkos.
Išeitis – specifinis Jungtinės Karalystės ir ES susitarimas. Bet jo teks palūkėti, mat derybos vien dėl šio aspekto bus itin sudėtingos. Todėl May Italijoje akcentavo pereinamąjį dvejų metų periodą jau po išstojimo iš ES, kuris užtikrintų verslams esamas sąlygas ir galimybes. O tuo pačiu britai ir toliau mokėtų įmokas į ES biudžetą ir laikytųsi bendrų taisyklių. Kritikai tokį premjerės siūlymą vadina nuolaidžiavimu bei negebėjimo įgyvendinti „Brexit“ požymiu.
Jungtinės Karalystės tolesnis dalyvavimas Europos saugumo architektūroje
Net ir nebebūdama ES nare Jungtinė Karalystė, kaip NATO narė, išliks kertine partnere sprendžiant saugumo ir geopolitikos dilemas. Aktyvaus Londono įsitraukimo siekia ir Lietuva, vertinanti Jungtinę Karalystę kaip svarbią sąjungininkę sprendžiant karo Ukrainoje, Baltijos valstybių saugumo, kovos su nusikalstamumu, terorizmo ir kitas problemas.
Jungtinė Karalystė prieš keletą dienų oficialiai pasiūlė ES pasirašyti naują saugumo susitarimą, kuris užtikrins glaudų bendradarbiavimą net ir pasibaigus narystei. Šio siūlymo tikslas, anot britų – garantuoti, kad santykiai iš esmės išliks panašiame lygmenyje kaip dabar, o ne pasieks tą kategoriją, kuri taikoma kitų ES ir ne ES valstybių bendradarbiavimo atveju. Tai – pokytis, mat anksčiau Jungtinės Karalystės vyriausybė neatmetė varianto, jog su ES bendradarbiavimas šiuo aspektu susilpnės.
Dabar kalbama kitaip: pavyzdžiui, britai nori ir toliau dalyvauti „Europol“ – ES kriminalinės žvalgybos institucijos – veikloje, taip pat Šengeno informacinėje sistemoje II, kuri leidžia realiu laiku dalintis informacija apie įtariamųjų ir transporto priemonių judėjimą; vykdyti bendrus nusikaltimų tyrimus ir pan. Visgi gerų norų gali nepakakti, mat išlieka vienas didelis „bet“: britai nori bendradarbiauti, bet nenori viršnacionalinio Europos Teisingumo Teismo jurisdikcijos vertinant teisinius procesus. Neišsprendus šio klausimo klausimas išliks pakibęs ore. Londonas išlieka optimistiškas ir tikisi, kad susitarimas galiausiai bus pasiektas.
Perspausdinta iš DELFI.lt
