L. Kojala. A. Merkel traukiasi… ar nesitraukia?

Angelos Merkel politinė karjera artėja prie pabaigos. Nors jau seniai buvo aišku, kad ketvirtoji kadencija kanclerės poste jai bus paskutinė, praėjusios savaitės žinia apie pasitraukimą iš Krikščionių demokratų partijos pirmininkės pareigų buvo kiek netikėta.

Po 18 metų vadovavimo didžiausiai Vokietijos centro dešiniųjų politinei jėgai A. Merkel nusprendė braukti brūkšnį. To priežastys – ne itin džiugios. Vos keliomis dienomis anksčiau partija įveikė konkurentus Heseno žemės rinkimuose, bet tai buvo prasčiausias rezultatas per pusę amžiaus. Dar prieš kelias savaites A. Merkel sąjungininkai Krikščionių socialinė sąjunga Bavarijos žemėje nusirito į žemumas, kurių nematė nuo 1950-ųjų.

Prasti buvo ir praėjusių metų nacionalinio parlamento rinkimai. Krikdemai juose surinko 33 proc. balsų ir suformavo valdančiąją koaliciją, tačiau tokio mažo balsų skaičiaus nebuvo gavę nuo pirmojo pokario balsavimo 1949-aisiais. Šios tendencijos atsiliepė ir pačiai A. Merkel, kurią palankiai vertinančiųjų skaičius visuomenėje smuko nuo trijų ketvirtadalių iki mažiau nei pusės. Akivaizdu, kad ir rinkėjai, ir partijos kolegos norėjo pokyčių – bene dažniausiai kartota frazė žiniasklaidoje buvo „nuovargis“ nuo esamų politinių veidų.

Pati A. Merkel tikino, kad trauktis iš partijos lyderystės nutarė dar vasarą. Visgi anksčiau ji pati kartojo, kad vadovavimas partijai ir kanclerės pozicija yra neatskiriamos, tad pastarieji sprendimai buvo iš dalies priverstiniai.

A. Merkel nuosmukio pradžia laikytina migracijos krizė, kurios apogėjus buvo 2015 metais. Deklaravusi krikščionišką rūpestį karo kamuojamaisiais bei paskelbusi atvirų durų politiką netrukus kanclerė buvo priversta keisti retoriką, mat sunkiai kontroliuojami imigrantų srautai tapo paskata visuomenės nepasitenkinimui bei oponentų kritikai. Tuo sėkmingai pasinaudojo sparčiai išaugusi partija „Alternatyva Vokietijai“, kurios esminė idėja – užverti šalies sienas imigrantams. Paradoksalu, bet būtent A. Merkel atliko esminį vaidmenį sprendžiant šią krizę – jos iniciatyva sudarytas Europos Sąjungos susitarimas su Turkija prisidėjo prie to, kad šiandien atvykstančiųjų į žemyną srautai yra sumažėję 95 proc., – bet stigma liko.

Tiesa, nederėtų visko aiškinti vien migracija. Pastarųjų rinkimų rezultatai rodo, jog didesnė dalis krikdemų rinkėjų perėjo ne į „Alternatyva Vokietijai“ partijos gretas, o ėmė palaikyti „žaliuosius“. Atrodytų, paradoksalu, mat „žalieji“ deklaruoja dar didesnį atvirumą atvykėliams nei kitos partijos. Todėl ir ateityje krikdemams teks spręsti galvosūkį, kaip susigrąžinti prarastą elektoratą, kuris išsiskirstė kardinaliai priešingomis kryptimis.

Dabar visi nekantriai lauks gruodžio pradžios, kuomet krikdemai Hamburge rinks naują partijos lyderį. Jei juo taps A. Merkel sąjungininkai – pavyzdžiui, partijos generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer, A. Merkel įtaka išliks didelė. Tačiau jei vairą perims jos oponentų flango atstovai, ji tiesiog taptų „šluba antimi“ – taip britai vadina politiką, kuris formaliai užima aukštas pareigas, bet jam jau paskirta pamaina, todėl reali galia priimti sprendimus yra gerokai sumenkusi. Tokiu atveju įsivaizduoti ją išliekant kanclerės poste iki kitų parlamento rinkimų 2021-aisiais būtų sudėtinga.

Ši žinia turės įtakos ir Lietuvai. A. Merkel jau ne vienerius metus palaiko puikius santykius su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Ne atsitiktinumas ir tai, jog būtent vokiečių kariai sudaro Lietuvoje dislokuotų NATO priešakinių pajėgų bataliono pajėgų pagrindą. Karių siuntimas į Rytus nuo Vokietijos buvo istorinis žingsnis, kuriam pasiryžtų anaiptol ne kiekvienas Vokietijos kancleris.

Silpnėjančios A. Merkel pozicijos vers diskutuoti ir apie sankcijų Rusijai ateitį. Italai, vengrai, kipriečiai bei kiti jau seniai bruzda norėdami švelninti ekonominį spaudimą Kremliui. Bet iki šiol Vokietijos vadovė buvo ta, kuri primindavo, jog prieš sulaukdama nuolaidų Rusija turi nutraukti karinę agresiją Ukrainoje.

Tad tai yra daugiau nei dešimtmetį trunkančios politinės eros, siejamos su vokiečių švelniai vadinama „Mama Merkel“, pabaigos pradžia. Pačiai A. Merkel, žinoma, atsivers ne viena galimybė užimti tarptautinę poziciją – pavyzdžiui, daug kas įsivaizduotų ją Jungtinių Tautų generaline sekretore. Tačiau esmine dilema artimiausiu metu bus tai, kaip be jos keisis Vokietijos politinis veidas.

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.