L. Kojala. Teroro kaustoma Europa
Vaikštant Londono ar kitų didžiųjų Europos miestų gatvėmis jau dabar pro akis neprasprūsta naujovė – populiariose vietose važiuojamąsias dalis nuo pėsčiųjų zonų skiria didžiuliai barjerai. Jų paskirtis aiški – neleisti įvykti teroro aktui, kuriam panaudojama transporto priemonė.
Nepaisant to, praėjusią savaitę ir vėl liejosi kraujas. Ispanijos Barselonos miesto gatvėje mirtį siejęs teroristų furgonas pražudė trylika žmonių, dar dešimtys – sužeista. Iš viso nukentėjo net 34 tautybių žmonės, tad poveikis buvo milžiniškas visame pasaulyje. Kaltę už tai prisiėmė „Islamo valstybė“, kurios skleidžiama neapykantos ideologija išlieka milžiniška grėsme.
Tai buvo jau septintasis su transporto priemonėmis tiesiogiai susijęs išpuolis Europoje per pastaruosius metus. Ir, deja, veikiausiai ne paskutinis. Žvelgiant į penkerių metų laikotarpį, teroristų taikinyje dažniausiai atsidurdavo Jungtinė Karalystė, gerokai lenkianti Prancūziją ir Vokietiją. Bet potencialiai teroristų taikinyje gali būti bet kuris didesnis Europos miestas. Net nebūtinai vakarinėje pusėje.
Tad naivu tikėtis, kad pakaks betoninių barjerų – kad ir kokie jie reikalingi, kiekvienos gatvės tokiu būdu apsaugoti nepavyks. Juo labiau, kad drastiškos priemonės priverstų keisti europietišką gyvenimo būdą bei taip pademonstruotų, jog teroristai pasiekia vieną svarbiausių savo tikslų – įbauginti. Tad ar yra būdų įveikti terorizmą, kuris Europoje jau tapo nieko nebestebinančia norma?
Visų pirma, turime pripažinti, jog teisėsaugos struktūros nėra beviltiškos ir gausybei išpuolių sėkmingai užkerta kelią. Vien pernai tokiu būdu išvengta devyniasdešimties kruvinų atakų, daugelis kurių siejami su islamo radikalais. Tačiau teroristai adaptuojasi, ir transporto priemonių panaudojimas yra to pavyzdys. Išsinuomoti arba pavogti furgoną bei paversti jį žudymo mašina yra gerokai lengviau, nei užgrobti lėktuvą arba išvengti būti sučiuptam su sprogmenimis. Todėl „Islamo valstybės“ džihadistai ne kartą ragino savo sekėjus ginklu paversti bet ką. Dėl to išauga kiekvieno europiečio vidinio budrumo svarba – bendruomenės, gebančios įvertinti pavojų, pastebėti keistai besielgiantį kaimyną ar prašalaitį, yra gerokai saugesnės.
Antra, ir toliau turi būti daromi žingsniai, kad kova su terorizmu būtų efektyvesnė. Kasdien skirtingose šalyse sekama tūkstančiai asmenų, kurie yra priskiriami rizikos grupei. Pagerėjo ir Europos valstybių tarpusavio bendradarbiavimas, skatinant greitesnį keitimąsi informacija ir koordinavimą. Bet tobulėti dar tikrai yra kur – Europos Sąjungos valstybės toli gražu neprilygsta Izraeliui, kuriame terorizmo grėsmė yra tapusi visos valstybės, o ne atskirų institucijų problema. Tiesa, nereikia į tai nerti stačia galva, mat negalime pamiršti ir rizikos peržengti kišimosi į privačią erdvę ir visuomenės kontrolės ribas. Juk didžiuosiuose antiutopinio žanro kūriniuose, tokie kaip Orwello „1984-ieji”, aprašyti totalitariniai režimai savo egzistavimą pirmiausiai grindė visuomenės saugumo užtikrinimu. Žinoma, Europa tokiu keliu nežengs, bet tam tikra rizika būti paveiktiems emocijų yra.
Trečia, tikimybė, kad atakų mažės, labai menka. Tam tikra prasme su tuo tenka susitaikyti. Nors „Islamo valstybė“ praranda Sirijoje ir Irake kontroliuotas teritorijas, jos kovotojai sklinda po pasaulį, o ideologija ir postulatai plinta internete. Šios problemos šaknys – chaosas Vidurio Rytuose, milžiniškas gyventojų skaičiaus augimas šiame regione, nedarbas ir skurdas, religiniai nesutarimai – išlieka. Visgi vargu, ar visuomenėms pakaks atsakymo, kad tikimybė žūti teroro akte statistiškai yra panaši kaip būti nutrenktam žaibo. O tai gali turėti didelių politinių pasekmių, kurios išryškės jau artimiausiais metais. Nes tų, kurie teigs turintys panacėją, niekuomet nestigo ir nestigs.
Perspausdinta iš LRT.lt
