Lenkija ir Vokietija – su kuria mums labiau pakeliui? R. Vilpišausko komentaras

„Ačiū Vokietijai už ekonominį bendradarbiavimą ir karius, bet ilgalaikių grėsmių suvokimo ir saugumo užsitikrinimo būdai vienija mus su Lenkija“, – portalui LRT.lt sako politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tuo metu  istorikas ir filosofas Vytautas Ališauskas mano, kad Lietuva neturi esminių interesų susikirtimų su Vokietija, o štai „Lenkija veikiausiai turi visai kitas strategijas negu mes“.

Ketvirtadienį Lietuvoje viešėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius, o penktadienį Vilniuje nusileido Vokietijos kanclerės Angelos Merkel lėktuvas. Viešojoje erdvėje vis kyla diskusijų, kuri iš šių dviejų valstybių svarbesnė ar patikimesnė partnerė Lietuvai.

Dvišalių santykių inventorizacija

Apžvalgininkas Audrius Bačiulis įsitikinęs: „Tai, kas Vilniui su Varšuvai atrodo gyvybiškai pavojinga grėsme, Berlynui yra geriausias būdas užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir karinį saugumą“. Tad jam atsakymas akivaizdus: „nors šiuo metu ekonominis bendradarbiavimas su Vokietija mums yra labai naudingas ir esame labai dėkingi Vokietijos kariams, suformavusiems NATO kovinio vieneto Lietuvoje branduolį, tačiau ilgalaikių grėsmių suvokimo ir saugumo užsitikrinimo būdai mus vienija su Lenkija“, – sako A. Bačiulis.

Filosofas Vytautas Ališauskas teigia, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra esminių nesutarimų – tik skirtingos politinės linijos. O štai auganti įtampa tarp Lenkijos ir Vokietijos mums nenaudinga ir net pavojinga. „Manau, kad mes tikrai negalime palaikyti Lenkijos vėlimosi į „muštynes“ su Vokietija“, – įsitikinęs V. Ališauskas. Be to, Lietuvos santykiai su Lenkija, jo nuomone, yra chaotiški. „Nelabai žinome, ko iš jų norime. Iš įpročio kartojame, kad Lenkija yra mūsų strateginė partnerė, bet kokia ta strategija, kokie jos tikslai – neaišku. Beje, Lenkija veikiausiai turi visai kitas strategijas negu mes“, – svarsto filosofas.

Seimo narys politologas Laurynas Kasčiūnas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos santykiai su Vokietija šiuo metu yra geriausi per visą istoriją. Vokietija Lietuvai svarbi kaip ES lyderė, ypač biudžeto, išteklių paskirstymo, saugumo, Rytų kaimynystės politikos klausimais. „Be Vokietijos lyderystės nebūtų ir sankcijų Rusijai, – primena jis. – Bet be Varšuvos mes negalėtume sinchronizuotis su Rytų Europos energetine sistema, Lenkija kritiškai svarbi NATO saugumo ir gynybos architektūrai. Turime ieškoti būdų, kaip mūsų interesus harmonizuoti.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus, profesoriaus Ramūno Vilpišausko nuomone, šie du, Lenkijos ir Vokietijos, vizitai rodo lankstų diplomatinį laviravimą, ieškant partnerių, su kuriais galima atrasti, dėl ko sutarti, pernelyg neeskaluojant, bet ir neslepiant nesutarimų, kai nuomonės išsiskiria.

Labai svarbus vamzdis

Lietuvoje mažai, kas ginčytųsi, kad „Nord Stream 2“ nėra vien ekonominis projektas, kaip jį bando pateikti Vokietija, ir tikrai neatitinka Lietuvos interesų. Su tuo sutinka visi LRT.lt kalbinti pašnekovai.

Nuogąstavimų daug: „Nord Stream 2“ izoliuotų dalį ES šalių, Ukraina gali prarasti svarbų (ir pelningą) rusiškų dujų tranzito į Vakarus vaidmenį, nors A. Merkel tikina to neleisianti. Pagaliau, tai energetinio šantažo įrankis, o „Gazprom“ pelnas – Kremliaus pelnas, subyrėsiantis į Rusijos iždą ir toliau naudosimas agresyviai politikai, kurią smerkia ir Lietuva, ir Lenkija, ir ta pati Vokietija.

Bet Vokietijai ekonominė „Nord Stream 2“ nauda svarbi. „Jai nereikia tarpininkų – Vokietija nori turėti tiesioginį ryšį su tiekėjais“, – sako L. Kasčiūnas. A. Bačiulis dar priduria, kad Berlynui tai vienintelė galimybė užsitikrinti saugų dujų tiekimą, atsveriant JAV ir Jungtinės Karalystės viešpatavimą jūros keliuose, kuriais į Europą tiekiama nafta ir dujos iš Persų įlankos šalių.

V. Ališausko nuomone, nors „Nord Stream 2“ yra didelė problema, neturėtume remti radikalaus Lenkijos požiūrio, kai šis projektas paverčiamas pagrindiniu santykių su Vokietija klausimu.  „Būsiu nepopuliarus, bet sakykime tiesiai: ar mes galime pasiūlyti Vokietijai kažkokią alternatyvą?“, – klausia jis.

„Kai kaltiname Vokietiją už per didelę prekybą, per stiprius ekonominius ryšius su Rusija, gal pasižiūrėkime į veidrodį?“ – ragina V. Ališauskas. Jis pastebi, kad Lietuvoje daug jaudinamasi dėl Rusijos grėsmių, bet ekonominius santykius visgi stengiamės išlaikyti, pasigirsta ir raginimų juos stiprinti.

Ar Vokietija gręžiasi į Rusiją?

A. Bačiulio nuomone, Vokietijos geopolitiniai interesai nesuderinami su Lietuvos ir Lenkijos saugumu. Jo įsitikinimu, Rusiją, didžiausią ir šiuo metu vienintelę karinę grėsmę Lietuvai ir Lenkijai, „Vokietija mato kaip strateginę partnerę užsitikrinant taiką ir saugią kaimynystę ES rytiniame pasienyje bei kaip taktinę partnerę bandant atkurti taiką Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Vokietiją plūsta pabėgėliai“.

Kiti ekspertai nei radikalių pokyčių Vokietijos užsienio politikoje, nei dramatiškų jos neatitikimų Lietuvos interesams neįžvelgia.

R. Vilpišausko nuomone, Lietuva ir Lenkija saugumo grėsmes suvokia labai panašiai, o su Vokietija pozicijos kažkiek skiriasi dėl skirtingų istorinių patirčių bei skirtingo geopolitikos ir verslo santykio supratimo. Tačiau jis primena, kad neseniai ES vėl pratęsė Rusijos sankcijas. „Vokietijos pozicija nekinta nei Krymo aneksijos, nei sankcijų Rusijai klausimais“, – pabrėžia profesorius.

Jam pritaria ir L. Kasčiūnas. „Išskyrus „Nord Stream 2“, nematome jokių požymių, kad Vokietija pradėtų nuolaidžiauti Rusijai“, – sako L. Kasčiūnas. Jis nedramatizavo ir A. Merkel susitikimo su V. Putinu rugpjūtį Meseberge. „Aš visą laiką žiūriu į sprendimus ir šiuo metu jokių pokyčių nematau, – ramino L. Kasčiūnas. – A. Merkel lyderystė ir autoritetas yra esminis veiksnys, dėl kurio vis dar turime sankcijas Rusijai.“

Pasak L. Kasčiūno, derėtų atsiminti ir tai, kad vokiečiai į daugelį klausimų žiūri per savo istorinių traumų prizmę. Vokietija atsimena skaudžią patirtį, kai po Pirmojo pasaulinio karo izoliuotoje ir reparacijomis apkrautoje šalyje kilo revanšistinės nuotaikos.

Todėl, pasak jo, ir santykiuose su Rusija Berlynas pasisako už tai, kad Kremlių stengtumės ne tik sulaikyti, bet ir įtraukti. O „Nord Stream 2“ Vokietija mato dar ir kaip būdą stiprinti infrastruktūrinius  ryšius su Rusija taip didinant tarpusavio priklausomybę. „Kuo daugiau prekiausi, tuo mažiau kariausi“, – vieną iš Vokietijos argumentų aiškina L. Kasčiūnas. „Aišku, mes suprantame, kad mėginimai stiprinti dialogą ar bendradarbiavimą su Rusija visuomet baigiasi blogai“, – priduria jis.

Kas apgins Rytų Europą?

Be „Nord Stream 2“ ir pragmatiškesnės nei Lietuvos ar Lenkijos laikysenos santykiuose su Rusija, dar vienas lietuvių ir lenkų priekaištas Berlynui – dėl požiūrio į JAV vaidmenį Europoje.

„Kas 1795 metais sunaikino Abiejų Tautų Respubliką? Berlyno, Vienos ir Peterburgo suokalbis“, – praeities nuoskaudų nepamiršta A. Bačiulis. „Kas 1918 metais atkūrė Lenkijos ir Lietuvos valstybes? JAV prezidento Woodrow Wilsono Versalyje paskelbta Tautų apsisprendimo teisė“, – istorinę JAV svarbą mūsų regionui primena jis.

V. Ališausko nuomone, JAV vaidmenį Europoje problemišku daro pačios JAV, o ne Vokietija: „Amerika – nei pirmutinis, nei paskutinis mūsų sąjungininkas. Taip, tai nepaprastai svarbi partnerė visai Europai, bet nemanau, kad Vokietija ar Prancūzija nesuprastų Amerikos vaidmens.“

Pasak R. Vilpišausko, suprantama, kad Lietuva ir Lenkija siekia išsaugoti Vašingtono dėmesį mūsų regionui – JAV yra svarbiausia mūsų partnerė ir stipriausia NATO narė. Bet „Vokietija turi pakankamai svertų ir svorio, kad galėtų kalbėti apie tai, jog europiečiams reikia patiems rūpintis savo saugumu, ypač matant neapibrėžtumą, kurį kelia Trumpo pasisakymai ir veiksmai“, sako jis.

Jei taip, L. Kasčiūnui norėtųsi daugiau Vokietijos lyderystės Europos saugumo ir gynybos klausimais. „Jei vokiečiai duotų toną Europai, visai kitaip ir mes finansuotume savo gynybą. Dabar išlaidų gynybai didinimo priešininkai gauna argumentą: jei Vokietija neskiria 2 proc. BVP gynybai – kodėl mes turėtume?“ – svarsto L. Kasčiūnas.

V. Ališauskas to nesureikšmina: „Jeigu mes turėtume tokią ekonomiką, kaip Vokietijos, gal ir neskirdami 2 proc. BVP gynybai turėtume rimtus gynybinius pajėgumus.“

Visgi, L. Kasčiūno nuomone, kad padidintų mūsų regiono saugumą, Lenkija daro gal net daugiau nei Vokietija. Jis atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Lenkija saugumo srityje pažengė labiausiai iš visų NATO šalių: kuria naują brigadą, stiprina pajėgas prie rytinės sienos (be kita ko, ir su JAV pagalba).

„Dabar Lenkija tapo savotišku NATO gravitacijos centru Rytų Europoje“, – sako L. Kasčiūnas. Lenkijos valdančiųjų lyderis Jaroslawas Kaczynskis „labai aiškiai pasakė, kad Lenkija yra Vakarų forpostas ir nežaidžia žaidimų su Rusija – šia prasme jis yra principingas“.

Vidaus politika keičia užsienio

Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vidaus politika daro vis didesnę įtaką valstybių užsienio politikai. Kai sunku sutarti šalies viduje, tai atsispindi ir santykiuose su kitomis valstybėmis, ypač retorikoje, net jei užsienio politikos kryptys ir strateginiai interesai iš esmės nesikeičia.

Pasak R. Vilpišausko, geriausias pavyzdys – „Brexit“, bet ir Vokietijoje pačių valdančiųjų partijų pozicijos yra skirtingos, o šalies politiką lemia jų tarpusavio kompromisai. „Tai turbūt svarbiausia priežastis, kodėl energetikos ar santykių su Rusija klausimais Lietuvos laikysena skiriasi nuo Vokietijos. Bet tų skirtumų nereikia pernelyg sureikšminti“, – sako R. Vilpišauskas.

Panašiai mano ir V. Ališauskas. „Daug to garsaus šnekėjimo yra skirta vidaus rinkai. Politikai nori save identifikuoti, Lietuvoje kai kurie užima agresyviai antivokiškas pozicijas. Bet vokiečiams nelabai įdomu, ką mes garsiai šnekame, kaip, tiesą sakant, ir mums ne per daug įdomu, ką vokiečiai garsiai šneka tarpusavyje“, – svarsto jis.

V. Ališauskas pastebi, kad antivokiškos nuotaikos Lietuvoje silpsta, tampa nuosaikesnės: „Politikai turbūt pradėjo suvokti, kad tiesmuka antivokiška retorika nėra įdomi žmonėms.“

R. Vilipišauskas atkreipia dėmesį, kad iš dalies, būtent vidaus politika keičia ir Lenkijos požiūrį į santykius su Lietuva. Jis primena, kad premjero Donaldo Tusko ir užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio laikais persiorientavusi į Veimaro trikampį Varšuva pradėjo šalčiau žiūrėti į strateginę partnerystę su Lietuva.

Profesoriaus nuomone, dabartiniai valdantieji turbūt suprato, kad su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis verta palaikyti glaudesnius ryšius, ypač turint omenyje, kad Varšuva jaučiasi vis labiau izoliuojama ES dėl įstatymo viršenybės klausimų, kuriais nesutariama ir su ES institucijomis, ir su kitomis ES šalimis, pavyzdžiui, Prancūzija. „Su E. Macronu Varšuvai kalbėtis sudėtinga, o Lietuva turi aiškius interesus, kurių įgyvendinimui reikia Lenkijos, pvz., energetikos ar transporto srityse“, – svarsto R. Vilpišauskas.

Politikoje nėra vietos meilei, bet partnerių reikia visiems

Pasak V. Ališausko, kartais atrodo, kad mes taip ir elgiamės – renkamės iš meilės. Užsienio politikoje esą to neturėtų daryti nei didelės, nei mažos valstybės: čia svarbu veikti racionaliai, vykdyti išmintingą ir nuoseklią diplomatiją.

„Kad ir esame maža valstybė, būdami ES, mes turime statusą ir balsą. Bet būtina nepamiršti dviejų dalykų: Lietuvos interesų ir to, kad patys vieni jų neapginsime“, – įspėja V. Ališauskas. Pasak jo, kuo labiau bus kuriamas bendras gėris visiems ES politiniams subjektams, tuo geriau bus ir Lietuvai.

V. Ališauskas spėja, kad gal ir Vokietijai būtų naudinga, kad Lietuva išsaugotų gerus santykius su Lenkija. Jis pastebi, kad yra ir svarbių klausimų, kuriais šį bendradarbiavimą galėtume stiprinti. Pavyzdžiui., dėl Astravo atominės elektrinės neatrodo, kad daug veiktume kartu, nors žinome, kad ir Lenkijai ji kelia susirūpinimą.

Pasak R. Vilpišausko, retai būna, kad dviejų ar daugiau šalių nacionaliniai interesai visiškai sutaptų – svarbiausia, ar valstybės sugeba rasti sprendimus, kurie abiejų ar grupės šalių požiūriu būtų naudingi. „Žinoma, partnerystė tiek su Lenkija, tiek su Vokietija, būtų tvirtesnė, jei pozicijos būtų panašesnės, bet svarbiau yra kalbėtis ir norėti suprasti partnerius“, – sako jis.

L. Kasčiūnas irgi įsitikinęs, jog reikėtų stengtis sukurti tokią situaciją, kad apskritai nereikėtų kelti klausimo, su kuo – Vokietija ar Lenkija – mums labiau pakeliui: „Turime elgtis taip, kad abi jos jaustų Lietuvos paramą vienais ar kitais klausimais.“

L. Kasčiūno nuomone, Lietuva turi rasti klausimų, kuriais galėtume palaikyti Lenkiją, kai šiai to reikia. „Pavyzdžiui, jeigu Lenkija nusprendė nedalyvauti ES kvotų sistemoje imigrantams, neprivalome pritarti, bet galbūt galima ieškoti kitų formų, kaip Lenkija galėtų prisidėti sprendžiant problemą – tegu skiria lėšų perkėlimo centrų kūrimui prie ES sienų, deleguoja žmonių į misijas“,  – svarsto L. Kasčiūnas.

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.