Lietuva, Izraelis ir Palestina: nuosekli Vilniaus pozicija, ar populizmas? Ievos Koreivaitės komentaras

Premjero Sauliaus Skvernelio sprendimas vizito Izraelyje metu nesusitikti su palestiniečių savivaldos atstovais sulaukė kritikos. Tai buvo sąmoningas užsienio politikos sprendimas, ar į vidaus politiką nukreiptas rinkimų kampanijos žingsnis? Lietuvos politika grindžiama pragmatiniu išskaičiavimu ar inercija?

Apie tai LŽ kalbėjosi su politologe dr. Ieva Koreivaite:

– „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Vakarų europiečiai Izraelį dažniausiai vertina pagal dabartinius jo veiksmus, o Rytų europiečiai – per istorinę prizmę. Ar mūsų politikai vadovaujasi tokiu pačiu požiūriu?

– Politikų pasisakymuose dažnai matyti populistinė pozicija. Lietuva tapatinama su Izraeliu, esą dėl to, kad abi šalys yra „pafrontėje“, patiriančios autokratinių valstybių grėsmę. Taip teigiama, kad Lietuva yra glaudžiai susijusi su Izraeliu. Tokios empatijos ir susitapatinamo politikų kalbose netrūksta, tačiau tai – populistinės kalbos. Galima numanyti, kad tokiu būdu politikai atliepia daugumos Lietuvos žmonių nuomonei.

– Palestinos ir Izraelio konfliktas yra vienas tų klausimų dėl kurio dauguma žmonių arba valstybių palaiko vieną arba kitą pusę ir nelinksta į kompromisus. Ar yra Europoje valstybių, kurios bešališkai konstruoja savo politiką šiuo klausimu?

– Nežinau, ar galime šiuo atveju kalbėti apie objektyvumą. Veikiau, vienos valstybės gali sau leisti vienokius vertinimus, o mes – kitokius. Akivaizdu, kad Lietuva nėra ta valstybė, kuri iš humanitarinių paskatų rūpintųsi palestiniečių tautos likimu arba suvereniteto aspiracijomis. Tarptautinio teisingumo teismas yra pripažinęs, kad Vakarų Kranto teritorijos yra okupuotos, tačiau lietuviai neveda paralelių tarp palestiniečių ir savęs.

Lietuva tapatinama su Izraeliu, esą dėl to, kad abi šalys yra „pafrontėje“, patiriančios autokratinių valstybių grėsmę.

Lietuva negali sau leisti reikštis tokiems sentimentams. Pirmiausiai todėl, kad esame maža valstybė, kuriai svarbiausias klausimas – saugumas. Požiūrių į saugumo užtikrinimo būdų yra įvairių, tačiau vienas svarbiausių, ypatingai girdimas konservatorių retorikoje – saugumo užsitikrinimas per kuo geresnius santykius su JAV. Teigiama, kad Lietuvos saugumas priklauso nuo prisidėjimo prie JAV interesų, o vienas iš JAV interesų – Izraelio gerbūvis. Taigi, JAV ir Izraelis vertinamos, kaip vienas „paketas“ – norint palaikyti labai gerus santykius su JAV, reikia palaikyti labai gerus santykius su Izraeliu.

Pastebėjau netgi tai, kad pavyzdžiui, Žygimanto Pavilionio kalbose, Palestinos klausimas tiesiogiai susiejamas su Lietuvos saugumu, neva dėl to, kad Palestina yra Rusijos sąjungininkė. Lyg pasakoma: štai šioje pusėje yra mūsų draugai, padedantys užsitikrinti saugumą, o kitoje pusėje yra priešai, grasinantys Lietuvos saugumui. Tokio draugų – priešų diskurso kūrimas panaikina bet kokius sentimentus palestiniečių atžvilgiu.

– Lyg ir ne naujas naratyvas? Dešimtmečiais dvejose fronto pusėse buvo JAV sąjungininkas Izraelis ir sovietų remiami palestiniečiai.

– Šiandien vienas iš skirtumų yra tas, kad Lietuva turėtų siekti daugiašališko saugumo užsitikrinimo. Mėginimas tai padaryti vien per JAV yra kažkiek pavojingas. Tai reiškia, kad turėtume atsižvelgti ir į ES poziciją – galime sau leisti derinimą tarp JAV ir ES interesų.

JAV ir Izraelis vertinamos, kaip vienas „paketas“ – norint palaikyti labai gerus santykius su JAV, reikia palaikyti labai gerus santykius su Izraeliu.

Pavyzdžiui, Gabrielius Landsbergis yra išsakęs prielaidą, kad jei mes leisime įsteigti ryšių su Lietuva biuro tipo palestiniečių atstovybę – lyg ir parodytų Lietuvos norą pripažinti Palestiną. Manau, kad tokia susirūpinimo pozicija yra kažkiek apsimestinė. Tik 9 ES šalys yra pripažinusios Palestinos valstybę, o atstovybės yra daugelyje ES šalių ir tai nereiškia, kad šios šalys ketina netrukus pripažinti Palestiną. Tai tik rodo ES vadovų poziciją, kad diplomatinius ryšius palaikyti reikia ir į vykdami į Izraelį, jie tuo pačiu aplanko ir palestiniečių savivaldą. Tai protokolas, kurį premjeras Saulius Skvernelis neseniai pažeidė.

ES laikosi labai nuosaikios pozicijos, kad Palestinos valstybė gali atsirasti tik derybų tarp Izraelio ir palestiniečių keliu. JAV pareikštas Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine buvo vienašališkas žingsnis, pažeidęs iki šiol egzistavusį daugiašalį konsensusą.

– Lietuva taip pat balsavo prieš pripažinimą. Lyg ir esame proamerikietiški ir proizraelietiški, tai kodėl taip balsavome?

– Gali būti, kad šiuo atveju Lietuva pamatė, kad sprendimas neatspindi ir JAV nuosaikiosios politikos, kuri iki šiol rėmėsi nuostata blokuoti bet kokias Jungtinių Tautų rezoliucijas, numatančias Palestinos valstybės atsiradimą be Izraelio ir palestiniečių susitarimo. JAV tokias derybas skatina, bet visada stengėsi nesikišti į procesą. Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine neatitiko nuosaikiosios JAV pozicijos ir smarkiai prieštaravo ES pozicijai. Lietuva galėjo balansuoti ir susilaikyti, tačiau sprendimas buvo toks, koks buvo. Galbūt tokiu būdu išsakėme paramą nuosaikiai JAV politikai, nes matėme, kad sprendimas galėjo būti padiktuotas vien Donaldo Trumpo ir neatspindėjo jokios platesnės JAV politikos.

Kita vertus, Lietuvoje nėra nuosaikios ir nuoseklios politikos šiuo klausimu. Iš vienos pusės, yra institucinė pozicija – URM ilgus metus susirašinėja su palestiniečių vadovybe ir palaiko atstovybės Lietuvoje steigimą. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis siūlė Vilniuje įsteigti Palestinos ir Baltijos šalių ryšių atstovybę, kas buvo visiškai normaliu pasiūlymu institucinės pozicijos požiūrių.

Tačiau iš kitos pusės, Lietuvoje egzistuoja politinė pozicija arba premjero pademonstruota populistinė pozicija. Jis tiesiogiai paprieštaravo prezidentei, lyg sakydamas, kad šiuo klausimu institucinės subordinacijos nebus. Politinė pozicija Lietuvoje šiuo metu yra proizraelietiška.

– Saulius Skvernelis Ramaloje neapsilankė sąmoningai? Kyla įtarimų, kad apie tai tiesiog nepagalvota.

– Negaliu komentuoti premjero kompetencijos klausimo. Tačiau iš jo atstovo pareiškimų buvo galima suprasti, kad premjeras pats sprendė, kaip turėjo vykti jo vizitas. Manau, kad Saulius Skvernelis mėgina prisiimti šiuo klausimu tam tikrą poziciją ir šitaip susirinkti „taškų“ Lietuvoje.

– Ar gali būti, kad proizraelietiška Lietuvos pozicija paremta pragmatiniais siekiais? Regionas mums tolimas, iš palestiniečių negalime gauti jokios naudos, o su Izraeliu bendradarbiauti naudinga?

– Lietuviai visai nežiūri į tai, kas vyksta Izraelyje ir pastebi tik aplink jį esančius priešus. Empatija palestiniečiams yra sąmoningai išjungiama ir Izraelis visiškai nematomas, kaip okupantas. Susitelkiame į savo saugumo klausimą ir įtvirtiname, kad Izraelis yra mūsų draugų stovykloje.

Pastaruoju metu galbūt kiek labiau paisome ES pozicijos, ypatingai po Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią. Tačiau kalbame tik apie politinį lygmenį, kai jų yra daugiau. Pavyzdžiui, ekonominis – ES rekomendacijos dėl žydų nausėdijų kūrimo boikotuoti izraelietiškas prekes. Tokios šalys, kaip Ispanija ir Italija griežtai laikosi šių rekomendacijų. JAV taip pat visada pritarė, kad Izraelį reikia spausti dėl naujasėdijų.

Lietuvoje tuo metu akcentuojamas ekonominis bendradarbiavimas su Izraeliu, daug kalbama apie izraelietiškų investicijų pritraukimą. Politiniame lygmenyje ir pastarasis premjero vizitas yra palaikymo, „advokatavimo“ už Izraelį demonstracija.

– Taigi, mes siekiame didesnio saugumo, investicijų. Ar dabartinė proizraelietiška pozicija mums tai užtikrina? Pavyzdžiui, kaip tai tikrai įtakoja mūsų santykius su JAV?

– Pakreipčiau klausimą kiek kitu kampu: kiek Lietuvos pozicija svarbi JAV ir kiek Izraeliui? Palaikymo ir įvaizdžio kūrimo klausimas Izraeliui labai svarbus. Sprendžiant iš to, kaip aiškiai ir net kategoriškai apie su tuo susijusius Lietuvos sprendimus pasisako Izraelio ambasadorius, galima spręsti, kad jo šaliai tai tikrai svarbu. Izraelis turi visokeriopą JAV paramą, bet norėtų jos daugiau ES. Gali būti, kad mūsų politikų pastangos yra nukreiptos į tam tikrą Izraelio interesų „advokatavimą“ ES.

JAV labiau rūpi didžiųjų Europos valstybių pozicijos ir suprantamas mažų šalių, tarp jų ir Lietuvos elgesys tam tikrose situacijose.

Tuo metu JAV elgsena šiuo klausimu yra specifinė. Prieš tarptautinius balsavimus, JAV nepamiršta pagrasinti. Prieš balsuojant dėl Palestinos narystės UNESCO 2011 metais JAV aiškiai leido suprasti, kad ne tik drastiškai sumažintų finansavimą UNESCO, bet ir imtųsi poveikio priemonių prieš valstybes, balsuojančias už palestiniečių priėmimą. 1988 metais paskelbus Palestinos nepriklausomybės deklaraciją, JAV pagrasino net sustabdyti finansavimą Jungtinėms Tautoms, jei jose vyks balsavimas šiuo klausimu.

Kita vertus, Lietuvai tokie grasinimai veikiausiai nėra pernelyg pavojingi – JAV labiau rūpi didžiųjų Europos valstybių pozicijos ir suprantamas mažų šalių, tarp jų ir Lietuvos elgesys tam tikrose situacijose. Natūralu, kad JAV pastebi, kai su jomis solidarizuojamės, bet vargu ar šis klausimas labai svarbus mūsų santykiuose.

– Kokią galime daryti išvadą? Lietuva turi ar neturi nuoseklią poziciją Izraelio ir Palestinos atžvilgiu?

– Kaip minėjau, institucinė pozicija, atitinkanti ES požiūrį, yra nuosekli ir aiški. Tačiau taip pat yra politinė pozicija – sudėtingas balansavimas tarp JAV, Izraelio ir ES interesų. Pastaroji balansavimo schema pasidaro dar sudėtingesnė, kai vienas ar kitas politikas, siekiantis savo interesų, mėgina į ją įtraukti ir viešąją nuomonę.

Lietuvoje mažai žinoma apie situaciją Izraelio – Palestinos konfliktą. Kol kas nėra resurso pakeisti lietuvių nuomonę, o nejaučiamas ir poreikis. Tradiciškai puoselėjama proizraelietiška pasaulėžiūra, paremta teiginiu, kad iš palestiniečių palaikymo neva „jokios naudos“ neturėsime. Alternatyvi nuomonė girdėti dažniau, bet tai nereiškia, kad pasikeis visuomenėje dominuojanti nuomonė.

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.