Lietuvos pašonėje vyksta svarbūs pokyčiai: įspėja, kad turime susirūpinti. L. Jonavičiaus komentaras

Praėjusią savaitę Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kremliuje susitiko du kartus. Toks pokalbių intensyvumas byloja apie tai, kad aptariama išties kai kas svarbaus. Svarbi ir kita detalė, kad derybas nuspręsta tęsti specialiai sudarytoje darbo grupėje. Tai, kas šiuo metu vyksta tarp Rusijos ir Baltarusijos, Lietuvai turėtų kelti susirūpinimą, mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Laurynas Jonavičius.

Putinas susitiko su A. Lukašenka

Praėjusią savaitę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka dukart lankėsi Kremliuje – gruodžio 25–ąją ir 29 dieną. Skelbta, jog pagrindinės jo derybų su V. Putinu temos buvo Sąjunginės valstybės sutarties įgyvendinimas bei taip vadinamas „mokesčių manevras“ Rusijos naftos sektoriuje, dėl kurio Baltarusija teigia kasmet patirsianti milijardinių nuostolių ir reikalauja juos kompensuoti. Jokios oficialiosios informacijos apie šių derybų rezultatus nebuvo, o V. Putinas šeštadienį vakare pareiškė, jog A. Lukašenka išskubėjo į Minską, atsisakęs jo pasiūlymo sužaisti ledo ritulį Raudonojoje aikštėje išlietoje čiuožykloje.

Anot L. Jonavičiaus, Baltarusijai iškilo didžiulė problema, mat rusai nebenori teikti pigios naftos ir tokiu būdu subsidijuoti A. Lukašenkos režimo.

„Lukašenka buvo įpratęs, kad nuvažiuoja ir susitaria. Tai vyksta ne pirmą kartą – ir 2006, 2009 metais buvo problemos dėl to, kokia kaina dujas pirkti, ar gaus Baltarusija nuolaidų iš Rusijos. Dabar prie to prisideda nafta. Rusijoje nuo 2019 metų pradeda veikti „mokesčių manevras“ – jie keičia naftos ir naftos produktų apmokestinimą, ir tai, kaip jie keičia, labai nenaudinga Baltarusijai. Nes anksčiau beveik pusę jų biudžeto sudarė naftos produktų eksportas, kurie buvo gaminami iš pigios rusiškos naftos“, – sako politologas.

Po „mokesčių manevro nafta per penkerius metus Baltarusijai vis labiau brangs, o tai reiškia, kad Baltarusijos biudžetas neteks didžiulių pajamų, todėl A. Lukašenkai taps sunku įvykdyti savo įsipareigojimus ir spręsti šalies problemas.

„Jie susitikime tarėsi dėl dujų kainų ir dėl to, kaip bus kompensuojamas naftos kainos pakilimas, jeigu apskritai bus kompensuojamas, ir jeigu anksčiau Lukašenka sugebėdavo su Putinu daugmaž susitarti – nuvažiuoja, pasikalba, iš esmės dviese vienas su kitu susitaria, tai šiemet to nėra. Tai irgi turbūt svarbu, nes tiek V. Putinas, tiek Medvedevas (Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas – DELFI) sakė, kad viskas, ką jie duoda, turi būti mainais už kažką. Tas mainais už kažką dabar turi pavadinimą „gilesnė integracija“ sąjunginės valstybės rėmuose“, – sako L. Jonavičius.

Pagal 1999 metais pasirašytą Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sutartį buvo numatyti bendri mokesčiai, bendra valiuta, transporto sistemos ir kiti dalykai, kurie turėtų abiem valstybėms tapti bendri. Ši sutartis ilgą laiką realiai neveikė, o dabar ji buvo prisiminta.

„Tai iš esmės reiškia, kad Baltarusija netiesiogiai tampa vos ne Rusijos dalimi. Galima kalbėti, kad abu kartu viską nustatinėja, bet iš esmės akivaizdu, kad rusai nustato savo taisykles ir primeta jas baltarusiams“, – mano politologas.

Lukašenka – akligatvyje

Pasak L. Jonavičiaus, A. Lukašenkai atėjo nelengvi laikai, mat didesnė integracija su Rusija jam taptų rimtu smūgiu jo politiniam postui.

„Lukašenkos politika stovi ant to, kad jis yra Baltarusijos „bat’ka“ (tėvas), jis valdo šalį, jis viską sprendžia. Tokie Rusijos sprendimai iš esmės reiškia, kad jo įvaizdis kaip „bat’kos“ dingsta ir apskritai jo galia, kažkokia įtaka, kontrolė dingsta. Rusai prieš porą mėnesių paskyrė naują ambasadorių Baltarusijai, „siloviką“ pavarde Babičius (Michailas Babičius – DELFI), ir jis ten atvirai šneka, kaip viskas turi keistis“, – sako TSPMI politologas.

Jis atkreipia dėmesį į kitą detalę – kad po dviejų susitikimų buvo įkurta darbo grupė, kas siunčia gan aiškią žinią A. Lukašenkai.

„Tarsi nebe Putinas su Lukašenka kalbasi, bet bus viskas svarstoma darbo grupėje, kur vėl natūraliai rusai turės didesnę galią ir įtaką. Putinas parodo Lukašenkai, kad jie iš esmės nėra labai lygūs, kam čia tiesiai šnekėti, tegul žmonės dirba. Tai, vėlgi, Lukašenkai smūgis į paširdžius“, – sako L. Jonavičius.

Pasak jo, sunku pasakyti, kaip viskas baigsis, ar bus rastas sutarimas. Tačiau realaus vaizdo reikėtų tikėtis ne kitais, o anksčiausiai 2020 metais.

„Dar Lukašenka turės šiek tiek pinigų, kad nepultų visiškai ant kelių prieš Rusiją, bet po metų, 2020 metais, bus problemų. (…) Baltarusija, tiksliau Lukašenka, dabar yra tokioje ganėtinai gilioje duobėje. Buvo galima matyti, kad per paskutinius metus jis bandė surasti alternatyvas ekonomikai, kad būtų didinama nepriklausomybė nuo Rusijos – skatino smulkų verslą, IT hub’ų kūrimą (…) tai realiai rodo, kad Baltarusija kažkiek bijo pernelyg didelės priklausomybės nuo Rusijos“, – sako L. Jonavičius.

Tačiau, pasak jo, objektyviai žiūrint, baltarusiai neturi jokių galimybių ir svertų išsivaduoti iš tos priklausomybės dėl energetikos, visos ekonomikos susisaistymo su Rusija, nes Rusija yra pagrindinė Baltarusijos rinka, pagrindinė prekybos partnerė ir, svarbiausia, pagrindinė visų energetinių resursų tiekėja.

„Saugumo srityje jie visiškai integruoti yra, yra Eurazijos sąjunga, dabar tas spaudimas dėl bendros valstybės integracijos. Dabar visi žiūri, kalba, kaip čia bus, kada jau Baltarusija taps Rusijos dalimi. Kokia forma, kiek giliai – sunku pasakyti, bet apie tai sukasi kalba“, – teigia politologas.

Negana to, A. Lukašenkai nesuveiktų ir kita išeitis, jam būtų sunku persiorientuoti ir į Vakarus, prašyti jų pagalbos, taip siekiant išvengti Rusijos įtakos.

„Persiorientavimas į Vakarus reiškia reformas. Reformos – jo galios silpninimas, kitų institucijų stiprinimas. Vėl dingsta jo kaip valstybės globėjo ir vadovo įvaizdis. Taip, jis bando, yra keli projektai, bet tai nulis, palyginti su tuo, ko reikėtų. Jis nuolat sako: „turite pinigų, tai duokite, žiūrėkite, aš politinius kalinius paleidau ir visa kita“, bet reformų daryti jis nenori. Jis negali tiesiog daryti, nes jeigu jis tą pradės daryti, žlugs jo sistema iš esmės“, – sako politologas.

Lietuvai reikia susirūpinti

L. Jonavičius stebisi, kodėl niekas iš politikų Lietuvoje apie šią nerimą keliančią situaciją nekalba. Be to, vertina politologas, Baltarusijos tema Lietuvos užsienio politikoje šiuo metu yra kiek apleista.

„Mes visą laiką buvome tie, kurie stūmėme Baltarusijos demokratizaciją. Pastaraisiais metais jau to nebedarėme, o bet kokia proga šaukėme, kaip blogai yra Astravas. Buvo tokia linija, neįsiklausant į niekieno argumentus, su niekuo nesikonsultuojant. (…) Astravas, mano supratimu, tapo pagrindine mūsų politikos Baltarusijos atžvilgiu ašimi, nematant, praleidžiant kažkodėl visus kitus dalykus“, – mano politologas.

Pasak jo, Lietuva turėtų labai susirūpinti, nes jeigu Rusijos ir Baltarusijos integracija toliau vyksta, gilėja, tai šalia savo sienų turėsime dar daugiau Rusijos.

„Mes daugiau mažiau ją turėjome, bet dabar bus dar labiau matoma, dar ryškiau. Dar vienas aspektas tos gilesnės integracijos, ką rusai labai stumia, tai jie nori karinės bazės Baltarusijoje. Įdomu tai, kad iki šiol jie neturėjo savo karių Baltarusijos teritorijoje, ten buvo tik skrydžių valdymo centras, povandeninių laivų valdymo centras. Dabar jie nori savo lėktuvus turėti. Lukašenka to nenori leisti, nes jis supranta, kad tai irgi mažins jo suverenitetą, savarankiškumą. Bet jeigu jau atsiranda karinė bazė fiziškai Baltarusijoje, tai vėlgi reiškia, kad Rusija jau čia arčiau mūsų ateina“, – sako L. Jonavičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad karinės bazės atsiradimas Baltarusijoje automatiškai nereikštų, kad kitas žingsnis būtų Lietuvos užpuolimas, tačiau saugumo suvokimo prasme mūsų šaliai dėl to atsirastų didelių problemų.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.