Lina Strupinskienė. Baudžiamoji atsakomybė už agresiją Ukrainoje: kokios alternatyvos teisingumui?

Penktadienį Vilniuje vyko Teisingumo ministerijos kartu su Teisės ir demokratijos plėtros centru organizuota tarptautinė konferencija apie teisinį atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje. Pasaulinio garso tarptautinės teisės ekspertai diskutavo, ką dar, be Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT, angl. ICC) tyrimo, būtų galima padaryti, kad prezidentas Vladimiras Putinas ir jo bendrininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karą Ukrainoje.

Agresijos nusikaltimas, tai yra karinių pajėgų panaudojimas prieš kitos šalies suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, dažnai vadinamas visų kitų tarptautinių nusikaltimų motina. Jei ne agresijos aktas, kiti nusikaltimai, pavyzdžiui, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ar net genocidas, dažniausiai nebūtų vykdomi. Būtent taip nutiko ir Ukrainoje, kur vasarį prasidėjus „specialiajai karinei operacijai“ tebežūsta civiliai, naikinami miestai, griaunama infrastruktūra.

Lietuva buvo viena pirmųjų, besikreipusių į TBT su prašymu kuo skubiau pradėti tyrimą ir nubausti kaltuosius. Iš tiesų TBT gali tirti agresijos ir karo nusikaltimus, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, tačiau yra viena svarbi smulkmena. Norint Rusijos vadovus nuteisti už agresijos nusikaltimą, Rusija turėtų būti pasirašiusi Romos statutą, įsteigusį TBT. To ji padariusi nėra.

Fakto, jog Ukraina leido TBT tirti nusikaltimus, daromus jos teritorijoje, užtenka tik karo nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir genocidui, bet ne agresijai nagrinėti.

Be to, siekiant teismo salėje įrodyti, jog nusikaltimai tikrai vykdyti, teks pagrįsti platų nusikaltimų vykdymo mastą, dėsningą jų vykdymą bei tiesioginius ryšius tarp vadovybės ir to, kas vyksta ant žemės. Kitų tarptautinių tribunolų patirtis rodo, jog tai nepaprastai sudėtinga ir varginanti užduotis, reikalaujanti daugybės liudininkų parodymų ir dokumentų (kuriais Rusija tikrai nenorės dalytis) analizės. Tokio pobūdžio tyrimai užsitęsia ne vienus metus ir dažnai neatneša norimo rezultato.

Agresijos nusikaltimą įrodyti būtų gerokai paprasčiau, nes aukščiausi šalies vadovai (pvz., V. Putinas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir kt.) ne kartą viešai pripažino, jog agresija vykdoma, Ukrainos karių Rusijos teritorijoje nėra, o Rusijos kariai Ukrainos teritorijoje yra ir pan.

Vykusioje konferencijoje tarptautinės baudžiamosios teisės ekspertai, prokurorai, akademikai aptarė keletą alternatyvų, kurios leistų teisti už agresiją, remiantis jau dabar egzistuojančiais precedentais ir įrankiais. Absoliuti dauguma jų pasisakė už specialaus tribunolo Ukrainai įkūrimą, kuris nagrinėtų išskirtinai agresijos nusikaltimą, kitus nusikaltimus palikdamas TBT.

Kokios būtų alternatyvos? Pirmoji – susitarimas tarp Ukrainos ir Jungtinių Tautų, reikalaujantis dviejų trečdalių Generalinės Asamblėjos balsų pritarimo. Tai leistų apeiti Rusijos ar Kinijos veto Saugumo Taryboje ir suteiktų pakankamą legitimaciją tarptautinės bendruomenės akyse. Precedentą tokiam tribunolui jau turime – specialusis tribunolas Siera Leonei. Antroji – susitarimas tarp Ukrainos vyriausybės ir pasirinktos regioninės organizacijos, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ar Europos Tarybos (angl. Council of Europe). Precedentas šiuo atveju irgi yra, tai specialusis karo nusikaltimų teismas Kosovui. Trečioji alternatyva – susitarimas tarp Ukrainos ir kelių kitų valstybių, kai būtų pasirašoma daugiašalė sutartis.

Panašią patirtį jau esame turėję, kai kurtas Niurnbergo tribunolas po Antrojo pasaulinio karo. Be to, pats TBT yra tokio tipo teismo pavyzdys. 1998 m. Romoje sušaukta tarptautinė diplomatinė konferencija, kurioje daug valstybių, bet toli gražu ne visos, nusprendė kartu kurti atskaitomybės už tarptautinės teisės pažeidimus mechanizmą.

Konferencijoje aptarta ir ketvirtoji alternatyva – Ukraina galėtų agresijos nusikaltimą nagrinėti savo pačios teismuose. Įdomu, kad galima būtų argumentuoti, jog pagrindą tam suteikia ir pati Rusija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, būtent Rusijos atstovai labai daug prisidėjo prie nusikaltimų taikai apibrėžimo kūrimo. Vėliau šis apibrėžimas įtrauktas į Rusijos, Ukrainos bei Baltarusijos (kaip sovietinių respublikų) baudžiamuosius kodeksus ir tebeegzistuoja iki šių dienų. Dabartinis TBT agresijos apibrėžimas į jį labai panašus.

Taigi, jau dabar egzistuojantys įstatymai leistų organizuoti teismų procesus. Vis dėlto, norint teisti Rusijos pareigūnus nacionaliniuose Ukrainos teismuose, kiltų kelios problemos. Pavyzdžiui, legitimumo problema (kaip įtikinti kitas šalis, kad procesai skaidrūs ir teisėti), susidurtume su ribotomis galimybėmis teisti dabartinius šalies vadovus užsienio teismuose. Taigi, ši alternatyva mažai tikėtina. Bet kuri iš viršuje aprašytų tarptautinių iniciatyvų būtų gerokai priimtinesnė.

Penktadienio konferencija pabaigta Vilniaus komunikato pasirašymu. Panašu, kad politinė parama specialiam tribunolui kurti yra, ekspertų indėlis ir pasiryžimas taip pat, todėl gana greitai judama pirmyn.

Pabaigoje norėčiau pridurti, jog kuriant tokį specialųjį tribunolą svarbu apsvarstyti keletą dalykų: a) tribunolo nepriklausomybę ir legitimumą (remtis egzistuojančią tarptautine teise, Romos statute naudojamu agresijos apibrėžimu bei pačios Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos nacionaline teise); b) išlaidas ir laiką (svarbu, kad tribunolas būtų nedidelis, galėtų dirbti greitai ir veiksmingai, teisėjų komanda galėtų būti tik preliminari, pradedanti darbus, tik kai jam perduodami pirmieji kaltinamieji); c) tarptautinį bendradarbiavimą (atliekant tyrimą koordinuoti procesus, taip didinant tarptautinę paramą tribunolui); d) santykį su TBT (dalytis surinktais įrodymais, funkcijomis ir pan.); e) įtraukti punktus, kalbančius apie įslaptintą informaciją (žvalgybos informacija būtų naudojama daugiau atsakingų pareigūnų identifikuoti).

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.