Lina Strupinskienė. Serbija: „jokios politikos – tik verslas“?

Eurazijos ekonominė sąjunga (EAEU) įkurta 2014 m. Ji jungia Rusiją, Kazachstaną, Baltarusiją, Armėniją ir Kirgiziją. Tai yra integruota rinka su daugiau nei 180 milijonų gyventojų, o penkių šalių narių bendrasis vidaus produktas (BVP) viršija 3,6 trilijonus eurų. Palyginimui, ES turi daugiau nei 513 milijonų gyventojų, o bendras šalių narių BVP viršija 17,2 trilijonų eurų.

Prieš keletą savaičių serbų žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog Serbija žada prisijungti prie Eurazijos ekonominės sąjungos, ką suskubo patvirtinti ir Rusijos ambasadorius Belgrade. Už tai Serbija iš karto sulaukė griežtos kritikos iš Europos Komisijos, primenant, jog tai mažai dera su oficialiai deklaruojamu siekiu prisijungti prie Europos sąjungos. Tokio pobūdžio susitarimai įstojus į ES privalėtų būti nedelsiant nutraukti.

Vis dėl to, neilgai trukus, Serbijos Ekonomikos ministras Rasimas Ljajićius pakomentavo, jog Serbija prie Eurazijos sąjungos jungtis neketina. Tiesiog EAEU pakeitė dvišalių susitarimų politiką ir dabar nori, kad egzistuotų vienas bendras trečiosios šalies susitarimas su visomis šios sąjungos narėmis. Iki šiol Serbija turėjo dvišalius laisvos prekybos susitarimus tik su dalimi jų, t.y. su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu. Jei ji nepasirašys vieno bendro susitarimo, ankstesnieji neteks galios. Ši nauja taisyklė galioja ne tik Serbijai, bet ir visoms kitoms trečiosioms (ne EAEU šalims) šalims. Kaip teigė ministras Ljajićius „čia jokios politikos – tik verslas“.

Šią savaitę viešėdamas Belgrade Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pranešė, jog naujasis Serbijos ir EAEU susitarimas bus pasirašytas Serbijos ministrei pirmininkei Anai Brnabic lankantis Maskvoje, 2019 m. spalio 25 dieną. Naujasis susitarimas neturėtų atnešti nieko kardinaliai naujo, nes jau dabar net 99 proc. serbiškų prekių į tris EAEU valstybes keliauja be muito. Įsigaliojus naujai sutarčiai, 99,5 proc. serbiškų prekių be muito galės keliauti į penkias EAEU valstybes, įskaitant Armėniją bei Kirgiziją. Deja, abi šios valstybės yra mažai išsivysčiusios, turi lėtą augimo tempą, todėl susitarimo ekonominė nauda abejotina. Svarbu pastebėti, jog EAEU šalys niekada ir nebuvo didžiosios Serbijos prekybos partnerės. Tik kiek mažiau nei 10 proc. visos prekybos Serbija vykdo su Rusija, tuo tarpu daugiau nei 60 proc. visos prekybos vykdoma su ES šalimis narėmis.

Vis dėl to, kad ir kaip bežiūrėtumėm, naujasis susitarimas toliau gilina Serbijos ryšius su Rusija ir EAEU. Žvelgiant iš ES perspektyvos tai – nieko gero. Pasirengimas narystei yra ilgas procesas, kurio metu šalys turi palaipsniui priderinti savo teisinę bazę, užtikrinti sklandų laisvos rinkos ekonomikos ir tvirtos demokratijos funkcionavimą. Iš šalių kandidačių tikimasi ir atitinkamos užsienio politikos, kuri derėtų su bendra ES pozicija. Šiuo metu tokios dermės nėra. Rusija išlieka Serbijos strategine partnere, nuosekliai remdama ją dėl taip ir neišspręsto Kosovo klausimo, palaikydama pripažinimo boikotą ir padėdama užkirsti kelią Kosovo narystei įvairiose tarptautinėse organizacijose. Serbija, savo ruožtu, atsisako prisidėti prie ES sankcijų Rusijai dėl nelegalios Krymo aneksijos.

Įdomu, kad Rusijos įtaka regione ėmė sparčiai augti ne taip seniai. Pasibaigus kariniam konfliktui Balkanuose, Vakarai (JAV ir ES) aktyviai dalyvavo regiono atstatymo ir demokratizacijos procesuose, regiono valstybėms buvo užtikrintai žadama ES ir NATO narystės perspektyva, tačiau ilgainiui entuziazmas išblėso. Vakarų šalys atsitraukė, iš dalies dėl vidinių problemų pačioje ES (pvz., 2008 ekonominė krizė, migracijos krizė ir pan.), iš dalies dėl to, kad buvo tikimasi, jog regiono šalys jau yra pajėgios tvarkytis savarankiškai. Tuo tarpu, Rusijos įtaka Balkanuose palaipsniui augo. Pavyzdžiui, Belgrade atidaryti „Russia Today“ ir „Sputnik“ biurai, padažnėjo oficialūs aukščiausių pareigūnų vizitai, išaugo investicijos, suintensyvėjo prorusiškų nevyriausybinių organizacijų tinklas ir pan.

Rusija išlieka Serbijos strategine partnere, nuosekliai remdama ją dėl taip ir neišspręsto Kosovo klausimo, palaikydama pripažinimo boikotą ir padėdama užkirsti kelią Kosovo narystei įvairiose tarptautinėse organizacijose. Serbija, savo ruožtu, atsisako prisidėti prie ES sankcijų Rusijai dėl nelegalios Krymo aneksijos.

Tik maždaug prieš metus buvo atsitokėta, jog svarbu vėl atnaujinti ir sustiprinti bendradarbiavimą su regionu, kol jis netapo dideliu saugumo iššūkiu. Tai pasijautė tiek iš ES, tiek ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų pusės. 2017 m. pabaigoje Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris savo metiniame pranešime vėl iškėlė ES plėtros į Balkanus klausimą ir netgi nurodė preliminarią datą, kada Serbija galėtų tikėtis narystės (2025 m.). Tiesa, iš karto po to pasiaiškino, jog tai yra artimiausia galima data, jei Serbija visose srityse padarytų ženklią pažangą, tačiau jau dabar aišku, jog to nebus.

Be to, patvirtintos ir šešios EK iniciatyvos Vakarų Balkanams, numatančios įvairiausius narystę priartinančius projektus ir atitinkamai skiriančios jiems ES lėšas. Amerikiečiai savo ruožtu ėmė vėl aktyviai tarpininkauti Serbijos ir Kosovo deryboms, labai atvirai žvelgdami į būsimą susitarimą, sakydami, kad jiems tiks bet koks variantas, dėl kurio pavyks susitarti Serbijos ir Kosovo delegacijoms. Specialiuoju pasiuntiniu regione paskirtas ilgametis Balkanų veteranas diplomatas Matthew Palmeris, turintis milžinišką patirtį ir kalbantis vietos kalba. Atsinaujinęs amerikiečių dėmesys buvo palankiai sutiktas Serbijoje, tuo džiaugėsi ir aukščiausi šalies pareigūnai.

Galima būtų manyti, kad EAEU žingsnis yra savotiškas Rusijos atsakas į intensyvėjantį Balkanų bendradarbiavimą su JAV ir ES, kuomet minimaliais resursais (dažniausiai tiesiog viešųjų ryšių akcijomis, skirtomis vietos publikai Rusijoje ir Serbijoje) padaroma maksimali žala. Tą rodo ir tokie Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos pasisakymai apie Kyle’io Scotto (JAV ambasadorius Belgrade) kalbą, kurioje ambasadorius džiaugiasi gerėjančiais Serbijos ir JAV santykiais.

M. Zacharova pakomentavo, jog JAV derėtų pirma atlyginti 1999 m. bombardavimo žalą ir atsiprašyti, o tik paskui kalbėti apie kažkokius santykius. Tokio pobūdžio pasisakymai, kuomet viena valstybė komentuoja kitos valstybės diplomato kalbas skirtas ne jai, yra pakankamai neįprasti. Tuo pačiu, tai galėtų būti ir Serbijos demonstravimas, jog jie turi alternatyvą ES integracijai, taip savotiškai darant spaudimą skubinti derybas dėl narystės, kurios, panašu, ir vėl bus atidėtos.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.