Linas Kojala. Afganistanas tiesiog nebėra JAV prioritetas

Duodama interviu BBC televizijai, ji neslėpė bijanti dėl savo ateities.

Farzana Kocha, Afganistano parlamento narė, įprasmino du dešimtmečius trukusios Vakarų intervencijos prieštaringumą. Viena vertus, pozityvių pasiekimų būta. Ypač moterų teisių srityje. Vidutinė moterų gyvenimo trukmė išaugo dešimtmečiu iki 66 metų. Be to, daugeliui atsirado galimybių įgyti išsilavinimą bei užsiimti profesine ar visuomenine veikla. Kocha buvo tarp moterų, sudarančių apie ketvirtadalį Afganistano parlamento narių.

Deja, bet triuškinanti Talibano pergalė prieš šalies vyriausybės pajėgas įrodo, kad Jungtinėms Valstijoms (JAV) ir NATO sąjungininkams sukurti tvarios politinės sistemos nepavyko. Geriausia to iliustracija – subyrėjusios vyriausybinės saugumo pajėgos. Nepaisant ilgamečio Vakarų šalių instruktorių darbo, suteiktos modernios ginkluotės ir 300 tūkst. karių „ant popieriaus“, jos dažnu atveju net nesipriešino Talibano šturmui. Priešas, vedamas religinio fundamentalizmo idėjų, nugalėjo samdytus karius, kurie neketino aukotis dėl korumpuotos ir neefektyvios vietos valdžios.

Tiesa, tragiški vaizdai iš Kabulo nepaskatino JAV lyderių persigalvoti. Prezidentas Joe Bidenas teigia, jog esminiai intervencijos tikslai – Rugsėjo 11-osios teroro akto organizatorių likvidavimas ir „Al Qaeda“ teroristinės organizacijos prislopinimas – įgyvendinti. „Jei Afganistano vyriausybės pajėgos nesikauna, kodėl turėtume mes?“ – retoriškai klausia Bidenas. Ir čia pat priduria, jog neketina būti tas, kuris į karą siųs dar vieną amerikiečių jaunuolių kartą.

Bet bene svarbiausia Bideno komentaro tezė visgi buvo kita. Anot politiko, JAV „strateginiai konkurentai“, Kinija ir Rusija, norėtų, kad amerikiečiai būtų įklimpę į nesibaigiantį karą. Juk tai kainuoja ir žmogiškuosius, ir finansinius išteklius. Todėl vienintelis būdas – atsitraukti, nes Afganistanas, iš seno žinomas kaip „imperijų kapavietė“, net „nėra kertinis JAV nacionalinio saugumo interesas“.

Prezidentą palaiko ir JAV visuomenė. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad atsitraukimui iš Afganistano pritaria 70 proc. amerikiečių. Tuo stebėtis neverta žinant, kad žuvusių JAV karių skaičius per šiuos dešimtmečius siekia beveik 2,5 tūkst., o galutinė pergalė tebeatrodė tolima perspektyva.

Bideno laikysena nėra naujiena. Netgi priešingai. Vyksta platesnis JAV užsienio politikos prioritetų perorientavimas. Susiformavo ir savotiškas naujas konsensusas: nors Donaldas Trumpas ir Bidenas turi mažai ką bendro, dabartinis prezidentas didele dalimi įgyvendino pirmtako priimtą sprendimą „užbaigti nesibaigiantį karą“.

Trumpas savo nuostatas pateikė supaprastintai, dažnai primityviai kartodamas šūkį „Amerika pirmiausiai“. Tačiau Bideno siekis teikti prioritetą vidaus klausimams bei mažinti karinės galios naudojimą toli nuo namų išreiškia panašius principus, tik naudojant subtilesnes retorines priemones. Tuo Bidenas labai primena Obamą. Net jei dabar Respublikonai, reaguodami į šių dienų įvykius, nepraleis progos pulti Demokratų lyderį, esminių strateginių skirčių tarp dviejų partijų įžvelgti sunku.

Tą lemia objektyvios aplinkybės. JAV yra supervalstybė su galingiausia kariuomene, bet ji negali efektyviai spręsti viso pasaulio problemų. Tenka atsirinkti, kur būtina įsitraukti, o kur teks toleruoti nepalankias tendencijas.

Tą bene geriausiai iliustruoja dar prezidento rinkimų kampanijos debatų epizodas. Kai Bideno įžvalgiai paklausė, ar JAV turi jausti atsakomybę už Afganistano moteris, jei šalies valdymą perims Talibanas, jis atkirto: „Ne! Ar turiu prisiimti atsakomybę? Jokios atsakomybės. Įsitikinimas, kad mūsų ginkluotosios pajėgos gali išspręsti visų pasaulio šalių vidaus problemas, yra nerealistiškas.“

Afganistanas į pirmąjį prioritetų sąrašą, panašu, nebepatenka. JAV pabandė perorientuoti vietos politikos principus, tačiau pasiekė ribotus rezultatus. JAV taip pat pramoko atremti terorizmo grėsmes ne visa apimančiu kariniu įsitraukimu, o tikslinėmis priemonėmis ir operacijomis, nukreiptomis į konkrečius taikinius. Galiausiai JAV tapo kur kas mažiau energetiškai priklausoma nuo Vidurio Rytų naftos išteklių – amerikiečiai patys išgauna daugiau nei dvigubai daugiau naftos nei prieš dešimtmetį, ir pagal šį rodiklį jau lenkia visas kitas pasaulio valstybes.

Ir dabartis, ir ateitis rodo, kad JAV akcentuos dilemas, susijusias su Kinija. Nors Afganistanas yra šių santykių dalis – Kinija neabejotinai bandys išnaudoti JAV atsitraukimą plėsdama įtaką, – tai vis tik periferinis, o ne esminis galimos sankritos taškas. Kur kas reikšmingesni nesutarimai dėl Taivano ir platesnės Pietų ir Rytų Kinijos jūrų geopolitikos, pasaulinės prekybos taisyklių, technologijų (tokių kaip 5G) plėtros.

Tokių JAV poslinkių bus daugiau. Verta ne dramatizuoti (nors pasiekimai Afganistane, prie kurių prisidėjo ir Lietuvos kariai, dramatiškai blogėjanti žmogaus teisių situacija, augsiantys pabėgėlių srautai ir kt. atrodo niūriai), o nuosekliai, atliekant namų darbus, sukti galvą, kaip kintančioje globalių šachmatų lentoje Lietuvai žaisti savo partiją.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.