Linas Kojala. Amžina Europos Sąjungos dilema

Europos Sąjunga (ES) yra unikalus politinis projektas, nuolatos sprendžiantis vieną ir tą pačią dilemą.

Akivaizdu, kad Bendrija nėra tai, ką galėtume vadinti supervalstybė. Tai veikiau 27 šalių klubas, kuriame svarstomi plačios aprėpties klausimai – nuo prekių kokybės ir euro valiutos iki žmogaus teisių ir geopolitikos.

Kita vertus, tai nėra ir įprasta tarptautinė organizacija, kurioje valstybės narės diriguoja visiems sprendimams. Juk ES turi ir vadinamąsias viršnacionalines kompetencijas, kuriose lemiamą žodį taria bendrijos pareigūnai, o ne atskirų valstybių atstovai. Tokių viršnacionalinių sričių nėra daug ir jos pirmiausiai susietos su prekybos ir konkurencijos politika. Tačiau šis aspektas aiškiai skiria ES nuo, pavyzdžiui, NATO, mat šiame Aljanse sprendimai yra išskirtinai valstybių teisė.

Toks balansavimas tarp valstybių narių ir viršnacionalinių kompetencijų yra neišvengiamas. Tai – ES esmė, pagrįsta siekiu kurti bendras taisykles ir užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Sunku ginčytis, jog per beveik septynis dešimtmečius integracija ženkliai pasistūmėjo į priekį. Bet tuo pačiu ir toliau esminius sprendimus priima valstybių vadovai.

Sakoma, jog krizės atveria galimybę šiam balansui pakisti. Tad esama pandemija yra puiki proga persvarstyti, kokios ES reikia jos narėms. Visgi iškyla dvi prieštaringos situacijos.

Žvelgiant į ekonominį krizės aspektą akivaizdu, jog bendrijos vaidmuo yra milžiniškas. Ekspertai giria ryžtingą bendrijos reakciją į viruso sąlygotus ekonomikos trikdžius, mat tai padėjo sumažinti ekonomikos nuosmukį.

Prie to prisidėjo ir istorinis sprendimas kurti specialų 750 mlrd. eurų gelbėjimo fondą, kurio pagrindas – pinigų skolinimasis ES, o ne pavienių valstybių vardu. Tai sudaro prielaidas skolintis palankiomis sąlygomis ir padėti labiausiai neigiamai paveiktoms šalims.

Tiesa, pastarosiomis dienomis Vokietijos Konstitucinis teismas sustabdė Gelbėjimo fondo ratifikavimo procesą. Teisininkams iškilo abejonių, ar nėra kuriamas precedentas skolintis viršnacionaliniu pagrindu. Juk anksčiau tokios galimybės nebuvo. Tad įtampa tarp nacionalinių valstybių ir viršnacionalinio dėmens taps ir teisinių kovų objektu.

Kitas iššūkis – vakcinavimas. ES pasiryžo įsigyti ir skirstyti vakcinas pati, tokiu būdu užbėgant už akių valstybių konkuravimui tarpusavyje. Tikslas – sveikintinas, ir palankus tokioms sąlyginai nedidelėms valstybėms kaip Lietuva.

Nepaisant to, bendrijos lyderiai konstatuoja, jog praktinis įgyvendinimas stringa. ES turėjo mažai ką bendro su sveikatos politika, tad neišvengta kliūčių. Akivaizdu, jog politikos sričių perkėlimas į viršnacionalinį lygmenį anaiptol nėra savaiminė panacėja.

Bet kuriuo atveju esama krizė bus pamoka ir leis bendrijai padaryti išvadas. Net ir svarstant, kurios sritys turėtų būti valstybių, kurios – viršnacionalinė kompetencija, niekam nekyla abejonių, kad tą būtina daryti visiems susėdus prie bendro stalo, o ne pavieniui.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.