Linas Kojala. Apie ką Trumpas kalbėsis su Šiaurės Korėjos vadu?

Jau greitai, veikiausiai gegužę, įvyks istorinis (švelniai tariant) JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Šiaurės Korėjos vado Kim Jong Uno susitikimas. Ketvirtadienio vakarą paskelbta žinia buvo netikėta – net ir aukšto rango pareigūnams.

Praktiškai tai reiškia nepaprastai įdomų reginį. Vienoje pusėje – totalitarinės Šiaurės Korėjos vadas, kuris nuo tada, kai perėmė valdžią 2011-aisiais, apskritai nebuvo išvykęs iš šalies (baiminasi dėl savo saugumo).

Ką jau kalbėti apie susitikimus su kitų valstybių vadovais, kurie iš esmės nevyksta. Bet kartu jis žvangina branduoliniu ginklu ir tikina, kad JAV yra jo taikinyje. Kitoje – verslininkas, antrus metus prezidento poste skaičiuojantis Trumpas, spėjęs aplankyti šešiolika užsienio valstybių ir susitikti su dešimtimis lyderių. Patirties nėra daug, bet drąsos nestinga.

Net ir tokiems susitikimams, kurių svarba – begalinė. Juk joks pareigas einantis JAV prezidentas dar nėra matęsis su Šiaurės Korėjos vadais akis į akį (Billas Clintonas ir Jimmy Carteris tą diplomatiniais tikslais darė jau palikę postą).

Nors iki susitikimo liko vos kelios savaitės, taip pat kol kas neaišku, kur jis vyks. Sudėkime viską į vieną krūvą ir gausime tai, kam scenarijaus iš anksto parašyti turbūt neįmanoma.

Nors detalių dar trūksta, jau dabar galima aptarti keturis svarbiausius aspektus.

1. Bent jau iki šio įvykio nerimas dėl galimos branduolinės grėsmės sumažės. Dar prieš kelis mėnesius karinga abiejų pusių retorika, galiu paliudyti, neramino amerikiečius. Trumpas vadino Kim Jong Uną „raketžmogiu“ ir teigė panaudosiąs visas priemones (įskaitant jėgą) tam, kad neleistų diktatoriui nukreipti masinio naikinimo ginklo į JAV.

Tuo metu Šiaurės Korėjos propaganda, jau daug dešimtmečių pateikianti JAV kaip didžiausią priešą, transliavo video projekcijas apie degančią JAV sostinę. Žinoma, abi pusės suprato, jog karinis konfliktas būtų tragiškas ir pasmerktų dešimtis tūkstančių, bet žiežirbos lakstė aplink.

Tad naujiena apie susitikimą yra pozityvi – tai ir realus, ir potencialus pasiekimas Trumpui. Tikėtina, kad aistros bent aprims – prasitęs „Olimpinė ramybė“, prasidėjusi Žiemos žaidynių metu.

2. Siūlymą susitikti esą pateikė Šiaurės Korėjos pusė. Tai – „Olimpinio atšilimo“, kurį po Kim Jong Uno signalo taip skatino Pietų Korėjos prezidentas, rezultatas. Bet neturėtume pamiršti ir to, kad sankcijos prieš Šiaurės Korėją pasiekė istorinį lygį.

Viena skurdžiausių pasaulio valstybių šiandien yra praktiškai ekonomiškai izoliuota, o tiems, kurie nori verstis nelegalia prekyba, gresia milžiniškos sankcijos. Tą itin skatino Trumpo administracija, tęsdama ankstesnių prezidentų daug kartų bandytą strategiją, kad ekonominiai sunkumai galiausiai paskatins Šiaurės Korėją sėsti prie derybų stalo. Panašu, kad tai įvyks.

3. JAV principinė pozicija nesikeičia – Šiaurės Korėja privalo atsisakyti branduolinio ginklo. Susitikimas vargiai įvyktų, jei Šiaurės Korėja nesiųstų žinios, kad yra linkusi apie tai bent jau kalbėtis. Klausimas – ko bus norima mainais.

Neabejotinai – ekonominių sankcijų švelninimo, bet galbūt ir ilgalaikių įsipareigojimų (pvz., JAV pajėgų Pietų Korėjoje sumažinimo). Visame tame kažkur lūkuriuoja ir Kinija, kuriai JAV įtaka kaimynystėje niekada nekėlė susižavėjimo – svarbiausia Šiaurės Korėjos kaimynė nenori matyti šios šalies ginklavimosi, tačiau taip pat kritiškai žiūri į amerikiečių karinį bendradarbiavimą su Pietų Korėja.

4. Turbūt svarbiausia – jei pavyks dėl kažko susitarti (dar labai toli, bet manykime, jog įmanoma), ar tai bus lūžis? 1994 m. Šiaurės Korėja jau buvo pažadėjusi nevystyti branduolinės ginkluotės, bet slapčia vis tiek tą darė – po dešimtmečio JAV grįžo prie spaudimo politikos. Prezidento George‘o Busho jaunesniojo antros kadencijos metu buvo dar vienas proveržis, bet vėl nevirtęs ilgalaikiais pokyčiais.

Tad gražių pažadų daug kam nepakaks, kad patikėtų, jog grėsmė realiai sumažėja. Prisiminkime Iraną – susitarimo dėl šios šalies branduolinės programos šalininkai sako, jog tarptautiniai stebėtojai užtikrina šios šalies branduolinės programos sustabdymą, skeptikai – jog Irano režimas tą toliau gali nesunkiai daryti slapta bei nebėra ekonomiškai sankcionuojama.

Tai – praktinis įrodymas, kaip sunku rasti balansą ir patenkinti visas puses. Beje, Trumpo administracija Irano susitarimo atžvilgiu skeptiška. Tad detalės bus nepaprastai reikšmingos, ir lūkesčiai turi būti rezervuoti.

Perspausdinta iš DELFI.lt 

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.