Linas Kojala. Britų įsipareigojimai Ukrainai – svarbus žingsnis, bet ne alternatyva NATO
Ukraina ir Jungtinė Karalystė prieš kelias dienas pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo saugumo srityje. Tai – gera žinia; britai ėmėsi iniciatyvos realizuoti dar NATO Viršūnių susitikime Vilniuje deklaruotą ketinimą sudaryti tokias dvišales sutartis. Kitos eilėje – Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir kitos valstybės.
Dvišaliame susitarime, galiosiančiame dešimt metų, britai pasižada remti Ukrainą „tiek kiek reikės, kad ukrainiečiai galėtų sėkmingai gintis“, talkinti apmokant ir apginkluojant Ukrainos kariuomenę; padėti šios šalies kelyje į Euroatlantinės struktūras, ypač NATO.
Konkrečiai įsipareigota 2024 metais Ukrainai skirti 2,5 mlrd. svaro sterlingų paramą – ji papildys 4,6 mlrd., skirtų per pastaruosius dvejus metus.
Visgi tai nėra saugumo garantijos. Jungtinė Karalystė pažada padėti Ukrainai atgrasyti tolesnę agresiją stiprinant Ukrainos pajėgumus. Visgi nedeklaruojama – o ir vargiai galėtų būti, – tai, ką numato NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimai. Kitaip tariant, tai nėra lygiavertė pamaina Aljanso Sutarties Penktajam straipsniui.
Be to, šis susitarimas pasirašytas dviejų lyderių, Prezidento Volodymyro Zelenskio ir Premjero Rishi Sunako. Bet nėra planuojama, kad dokumentas bus ratifikuotas šalių parlamentuose. Ratifikacijos procedūra įtvirtintų susitarimą kaip oficialią tarptautinę sutartį, įtrauktų į procesą visas parlamentines politines partijas, laiduotų susitarime numatytų principų ilgalaikį tęstinumą. Ne veltui narystė NATO be ratifikacijos nėra įmanoma.
Šiuo metu nėra reikšmingų abejonių, kad Jungtinės Karalystės pozicija Ukrainos atžvilgiu kistų. Net jei šiemet vyksiančiuose rinkimuose (kaip ir prognozuojama) nugalėtų Sunakui oponuojantys Leiboristai. Ne veltui britai yra tarp didžiausių ir svarbiausių Ukrainos rėmėjų, siuntusių ginkluotę dar iki didžiosios Kremliaus invazijos.
Tačiau būtent tokio formato susitarimas, koks buvo pasirašytas, terpės politiniams permąstymams palieka. Juolab, kad didžioji dalis teiginių dokumente nėra prilyginti formaliems įsipareigojimams.
Britai žengė reikšmingą žingsnį ir pasiuntė signalą, jog parama Ukrainai būtina ilgam, o Rusijos agresija išliks grėsmės faktoriumi visai Europoje. Padarydami tai pirmieji, jie tuo pačiu skatina sąjungininkus nedelsti. Tai ypač svarbu dabar, kai tikimybė, kad dėl Ukrainos narystės NATO pavyktų sutarti jau artimiausiu metu, neatrodo pati didžiausia.
Bet tuo pačiu tai dar kartą iliustruoja, kad visavertės narystės NATO alternatyvų Ukrainai ilgalaikėje perspektyvoje nėra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
