Linas Kojala. Britų rinkimai – ne tik apie „Brexitą“

Jau šį ketvirtadienį Jungtinės Karalystės gyventojai žengs prie balsadėžių – tam, kad išrinktų šalies parlamentą. O tuo pačiu nuspręstų, kuria kryptimi turėtų sukti besiblaškantis „Brexito“, arba išstojimo iš Europos Sąjungos, laivas.

Visgi emocijos verda ne tik dėl dilemų, susijusių su ketinama nutraukti naryste Bendrijoje; ir rinkėjai šį sykį neturėtų skųstis, kad neturi iš ko pasirinkti.

Dabartiniai valdantieji konservatoriai su premjeru Borisu Johnsonu priešakyje kol kas jaučiasi nuosaikiai optimistiškai; apklausose partija stabiliai renka daugiau nei 40 proc. balsų – jei skaičius pasitvirtins, didelė tikimybė, kad vyriausybės vadovas susigrąžins seniai nematytą tvirtą parlamentarų daugumą. Todėl konservatoriai nenori paslysti ir yra itin atsargūs; jų programoje beveik nėra drastiškų siūlymų. Netgi priešingai – B. Johnsonas turėjo teisintis dėl atsisakymo duoti interviu garsiam BBC žurnalistui, kuris žinomas dėl aštrių ir tiesmukų klausimų. Premjeras iš esmės sutiko būti viešai išvadintas bailiu, mat kaštai, kurie kiltų dėl prastai atsakytų klausimų, partijos strategų buvo įvertinti kaip didesnė rizika.

Išstojimo iš Europos Sąjungos aspektu konservatoriai žada išstoti pagal vyriausybės suderėtą planą – ir kaip įmanoma greičiau. Tai skiriasi nuo opozicinės Leiboristų partijos, atsiliekančios maždaug 10 proc., vizijos. Ši partija tikina per pusmetį suspėsianti ir persiderėti su Briuseliu išstojimo planą, ir surengti antrą referendumą, kuriame gyventojai nutartų, ką daryti toliau. Opozicija gal ir turėtų neblogas galimybes, jei ne partijos lyderis, radikaliomis kairiosiomis pažiūromis garsėjantis Jeremy Corbynas – jo rekordinis nepopuliarumas partijai yra tikras inkaras po kaklu.

Bet „Brexito“ terminas pastaruoju metu skamba rečiau, nei galėtume manyti. Daugeliui piliečių kur kas aktualesnės vidaus politikos temos. Konservatoriai ir Leiboristai šiuo atžvilgiu siūlo skirtingas valstybės vizijas; pirmieji, kaip jau minėta, nenori drastiškai nieko keisti ir žada gerinti britų gerbūvį; tuo metu Leiboristų siūlymai išpūstų šalies išlaidas kone 100 mlrd. svaro sterlingų. Tą sąlygoja idėjos nacionalizuoti pašto, vandens tiekimo, geležinkelių paslaugas, perimti valstybės žinion energetikos ir kitas įmones. Kritikuodamas privačias įmones ir žadėdamas drastiškai didinti mokesčius turtingiesiems, J. Corbynas norėtų esmingai reformuoti valstybės ekonominį modelį.

Neaišku, kokius prioritetus J. Corbynas keltų užsienio politikoje – ir ar siūlymai būtų tokie pat kraštutiniai. Iki šiol opozicijos lyderis garsėjo kritika NATO bei abejonėmis britų įsipareigojimais sąjungininkams; mažiau nei kitų partijų atstovai J. Corbynas kritikuoja ir Rusijos užsienio politiką. Tiesa, pastaruoju metu, nors ir nepernelyg noriai, politikas savo retoriką švelnino. Bet terpė rokiruotėms užsienio politikoje išlieka.

Daug abejonių kelia ir šalies integralumas. „Brexito“ procesas suskaldė visuomenę ideologiniais, ekonominiais, geografiniais pjūviais; nuogąstaujama, kad nesklandus išstojimas iš Europos Sąjungos visa tai tik pagilins. Škotija, kurios gyventojai aiškiai balsavo už ateitį bendrijoje, neslepia ketinimų surengti antrą referendumą dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės; Šiaurės Airija ir Airija, kurių pasienio klausimas yra viena iš didžiųjų dilemų, balansuoja ant politinio nestabilumo ribos.

Tad turbūt svarbiausia, ką gali duoti šie rinkimai – ne pilkus skaičius apie tai, kiek kurios partijos politikų išrinkta, o britų visuomenės sugrąžinimą į bent šiek tiek stabilesnį politinių svarstymų dėl ateities kelią.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.