Linas Kojala. Britų taksistas man paaiškino, kodėl įvyko Brexit

„Klausyk, kiek tavo šalyje gyvena žmonių? Trys milijonai? Jungtinėje Karalystėje – beveik septyniasdešimt milijonų. Nenoriu nieko užgauti, bet kaip tarp tokių valstybių gali būti lygybė? Arba Malta. Mažytė sala, o turi beveik tiek pat galimybių formuoti Europos politiką, kaip ir mes.“

Tokie buvo britų taksisto, vežusio mane į oro uostą, pasvarstymai apie „Brexit“. Amerikiečių humoristas George‘as Burnsas kadaise apgailestavo, kad vieninteliai žinantieji, kaip teisingai valdyti valstybę – taksistai ir kirpėjai – yra pernelyg užsiėmę savo darbuose.

Tačiau taip pat sunku neigti, kad politikų negebėjimas įsiklausyti į rinkėjų nuomonę ir motyvus lėmė daugelį pastarųjų metų politinių perturbacijų.

Mes laiko turėjome – kelionė piko metu truko kone dvi valandas.

Kevinas, gimęs ir augęs Londone, balsavo už tai, kad Jungtinė Karalystė pasitrauktų iš Europos Sąjungos (ES). Anot jo, kaip niekas negalėtų sėstis už jo automobilio vairo, taip svetimi neturi „vairuoti“ ir šalies. ES jam atrodo pernelyg didelis skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų katilas, kad sugebėtų efektyviai funkcionuoti. Todėl britai esą sėkmingai investavo į pasitraukimą – nors „skyrybų“ procesas nebus lengvas, ilgainiui, tiki jis, visi sunkumai atsipirks.

Mano bendrakeleivio požiūris nėra unikalus. Apklausos rodo, kad suvereniteto sugrąžinimas – tezė, jog Jungtinė Karalystė turi priimti sprendimus pati, o ne būti veikiama viršnacionalinių ES institucijų – buvo svarus argumentas beveik pusei balsavusiųjų už išstojimą.

Kevinui ne itin rūpėjo kitos apklausose įvardijamos priežastys – pavyzdžiui, į šalį atvykstantys Rytų Europos imigrantai ar didelės įmokos į ES biudžetą; jis tik nori, kad jo valstybė būtų savivaldi.

Realybė, ko gero, šiek tiek sudėtingesnė. Britai nebuvo tiesiog „valdomi“ Briuselio – tai tebėra viena įtakingiausių bendrijos valstybių.

Tyrimai rodo, kad nuo 1999 metų ES institucijose britai nepritarė tik 3 proc. teisės aktų, kurie buvo priimti. Kitaip tariant, 95 proc. atvejų Jungtinės Karalystės atstovai palaikė siūlomas bendras taisykles, o dar 2 proc. susilaikė. Jungtinė Karalystė turėjo ir išskirtinių privilegijų: pavyzdžiui, Margaret Thatcher dėka britų įmokos į bendrą ES biudžetą yra mažesnės, nei turėtų būti pagal ekonomikos rodiklius.

2016 metais tai reiškė, kad šalis vietoje 17 milijardų svaro sterlingų turėjo sumokėti tik apie 13 mlrd.

Be to, net ir išstojusi Jungtinė Karalystė bus sąlygojama kontinentinės Europos politikos procesų – tik stebės juos iš šalies. Atsiriboti nenori ir Londonas – „Brexit“ šalininkų lūkestį, kad šalis tiesiog „trenks durimis“, malšina patys šalies politikai.

Toks scenarijus didžiųjų partijų vertinamas kaip negatyviausias, mat atneštų didžiausius ekonominius sunkumus – net kiltų dilemų, ar Jungtinės Karalystės lėktuvai galėtų leistis ES šalyse. Todėl Londonas nori išsaugoti prieigą prie beveik pusės milijardo gyventojų vieningosios rinkos, laisvo prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo principų.

Tik laisvą asmenų judėjimą – ketvirtą kertinį vieningosios rinkos principą – britai linkę atmesti.

Europos vadovai nenusileidžia ir teigia, kad derybos nėra skaniausių „vyšnaičių rankiojimas iš torto“. Kitaip tariant, negali būti išsirenkamos tik naudingos sąlygos, nepatinkančias pareigas paliekant atlikti kitiems. Jei norima būti vieningoje rinkoje – turi būti užtikrinamos visos keturios laisvės.

Dėl to ir vyksta „apsišpagavimas“. Trečiadienį Briuselyje, ES lyderių vakarienės su britų premjere Theresa May metu, lūžis neįvyko. Abi pusės yra sutarusios dėl 90 proc. ateities santykių gairių, bet būtent likę dešimt procentų tampa neperžengiamu barjeru.

Ir progreso nėra jau kelis mėnesius – BBC, iš visų Europos lyderių po vakarienės pakalbinusi Dalią Grybauskaitę, išgirdo lūkestį, jog reikalai pajudės. Bet kartu ir patikinimą, jog beatodairiškų nuolaidų tikėtis neverta. Ypač todėl, kad neaišku, ar pati May turi pakankamą palaikymą tarp savo šalies politikų priimti kontroversiškus sprendimus.

Vieningosios rinkos principus gal ir pavyktų suderinti, jei ne geopolitiniai jautrumai. Tarp ES ir ne ES valstybių prekyba vyksta ne taip paprastai, kaip ES viduje.

Reikalingi atskiri susitarimai, užtikrinantys patikras, kokybės reikalavimų laikymąsi. Tai taptų realybe ir Jungtinės Karalystės atveju, tačiau rizikuotų atverti žaizdą Airijos saloje – tarp Airijos Respublikos, kuri net neketina trauktis iš ES, ir Šiaurės Airijos, kuri su visa Jungtine Karalyste kitų metų kovo pabaigoje nebebus bendrijos narė.

Britai principingai nesutinka, kad patikros vyktų Airijos ir Šiaurės Airijos pasienyje, kuris mena kruviną, tris dešimtmečius trukusį ir tūkstančius gyvybių nusinešusį konfliktą.

ES lyg ir neprieštarautų procedūras atlikti ne pasienyje, o tolėliau, pvz., ties Airijos jūra, skiriančia Šiaurės Airiją ir Didžiosios Britanijos salą, tačiau tai taip pat Londonui skamba kaip Jungtinės Karalystės skaldymas. Juk Šiaurės Airija tokiu atveju faktiškai liktų ES nare.

Atrodo, neįveikiama kliūtis, sąlygojama ir istorijos, ir ekonominių realijų, ir politinių ambicijų. Visgi tebėra lūkestis, kad abi pusės yra pernelyg racionalios, kad paverstų realybe patį negatyviausią – „skyrybų be jokio susitarimo“ – scenarijų.

Tai būtų žalinga tiek ES, tiek Jungtinei Karalystei. Juo labiau kad britų demokratinės parlamentarizmo tradicijos jau ne kartą įrodė, jog sugeba įveikti net ir didžiausius iššūkius.

Tik kiek toks konsensusas tenkins Keviną ir jo bendraminčius, atsakyti sunku. Politikoje retai renkamasi tarp dviejų priešingų alternatyvų – dažniausiai pasiekiami tarpiniai konsensusai, kurie neleidžia įsigalėti kraštutinumams, bet kartu palieka ir nusivylusiuosius. O laikas tiksi – Jungtinė Karalystė nebebus ES nare jau 2019 metų kovo pabaigoje.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.