Linas Kojala. Demokratijos nuosaikumas yra jos stiprybė

Garsioji (ir kiek nuvalkiota) Winstono Churchillio mintis apie demokratiją, kaip blogiausią valdymo formą, tačiau geresnę nei bet kuri kita, turi ir atvirkščią pusę. Juk tai tarytum suponuoja, kad atsiradus geresniam valdymo modeliui neturėtume prie demokratijos prisirišti.

Kaip pažymi apžvalgininkas Jananas Ganeshas, COVID-19 metu alternatyva demokratijai pasirodo kaip niekad ryškiai. Juk Kinija su savo sparčiu ekonomikos augimu, technologiniu vystymusi ir visapusiškai augančiais „raumenimis“ jau meta rimtą iššūkį Vakarų politiniam ir ekonominiam modeliui.

Ką jau kalbėti apie pandemiją, kuri talžo Europą ir JAV, o Kinijoje – iš to, ką galime sužinoti iš šalies, negarsėjančios skaidrumu – yra suvaldyta. Pavyzdžiui, absoliutus skelbiamas Kinijoje užsikrėtusiųjų skaičius mažesnis nei Baltarusijoje, nors gyventojų Azijos valstybėje beveik 150 kartų daugiau.

Dar XIX a. prancūzų mąstytojas Alexis de Tocquevillis, lygindamas aristokratiją su demokratija, pažymėjo, kad pirmajai būdingas efektyvus gebėjimas sutelkti resursus ir dėmesį į tam tikrą bėdą tam tikru konkrečiu metu. Iš to kyla sprendimų priėmimo greitis ir tvirtybės poza.

Su demokratijomis… Na, gali atrodyti, kad jos laiku į problemą dažniausiai nepataiko ir paverčia visą krizinį procesą ilgomis batalijomis dėl (dažnai, atrodytų, nereikšmingų) detalių. Tai nei įkvepia, nei oriai atrodo – paliegusio, kai to jam labiausiai reikia, nėra kam apkabinti.

Ima vyrauti frustracija. Ne veltui devintajame dešimtmetyje optimizmu garsėjusio JAV prezidento Ronaldo Reigano Baltuosiuose Rūmuose, sakoma, bene skaitomiausia knyga buvo apie demokratijų žlugimą. Prancūzas Jeanas Francois Revelis joje konstatavo, kad sovietinė sistema akivaizdžiai susiduria su problemomis, bet taip pat pridūrė, kad demokratijos negebės tuo pasinaudoti ir bus paskandintos. Mažai kas tuo metu tikėjo, kad Šaltasis karas vos po kelerių metų baigsis Vakarų triumfu.

Todėl laisviems žmonėms visuomet kyla pagundų. Jei demokratijai nesiseka, kodėl nesirinkti alternatyvos? Galbūt demokratija net neturi būti savaiminė siekiamybė? Jei dabar diktatūros savo baisybes pridenginėja oficialiai postuluojamu demokratijos normatyviniu siekiu (Šiaurės Korėja = Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika), galbūt ateityje šio figos lapo nebereikės.

Tocquevillis rašė apie savo amžininkus, kuriuos kamuoja dvi prieštaringos idėjos: viena vertus, jie norėjo būti kažkieno vedami į priekį, kita vertus, taip pat troško išlikti laisvi. Negalėdami pasirinkti, jie bandė šias priešybes suderinti. Savotiškas kompromisas – galinga ir globojanti, bet piliečių renkama valdžia.

Kitaip tariant, centralizacija dera su tautai priklausančiu suverenitetu. Žmonės ramina save dėl to, kad tapo globotiniais, manydami, jog patys pasirinko savo globėjus. Individas leidžia save susaistyti grandinėmis, nes mano, jog kitame grandinių gale yra ne konkretus asmuo ar klasė, o pati liaudis.

Net ir šiame kompromise visada išlieka klausimas: ko – laisvės ar savanoriško susivaržymo – yra daugiau? Balansas, ypač krizių metu, krypsta į suvaržymo pusę.

Tai ne karantino ribojimai, skirti išvengti katastrofos, o abejonė esminiais principais ir savimi kelia pavojų nuslysti į prarają, iš kurios kelio atgal nebėra, manant, kad pati laisvė yra problemos priežastis, o demokratijos atsisakymas – efektyvus sprendimo būdas.

Antiutopinio žanro kūriniai pasakoja apie politinius darinius, kuriuose totalitarinis režimas sukuria kone absoliutų saugumą, paviršinį stabilumą, (dirbtinį) malonumo pojūtį (pavyzdžiui, per somos tabletę), tačiau suniokoja bet kokius laisvo pasirinkimo ir sąžinės laisvės likučius. Šios knygos yra priešybė normatyvinei vizijai, nes brėžia juodžiausią įmanomą scenarijų ne tiek sakydamos, koks jis realus, kiek įspėdamos, jog pernelyg neatsipalaiduotume.

Atsipalaiduoti negalime, nes visiškas saugumas, stabilumas ir malonumas tėra iliuzija. Toks šydas sukuriamas aukojant žmogaus laisves ir patį žmogiškumą. Nėra žmogaus, nėra problemos, Staliną citavo Anatolijus Rybakovas. Kataklizmų metu žmogaus sąžinės laisvės aspektai nustumiami į paraštes, bet ilguoju laikotarpiu kito būdo, kaip tik saugoti šias vertybes, norint išvengti minties kalėjimo, nėra.

Kad ir kaip šiandien niekintume nuosaikumą ir tvaraus konsensuso paiešką, laikant tai silpnumo ir neapsisprendimo požymiu, būtent šios savybės, o ne emociniai šūkiai, sprendžia ilgalaikes problemas. Ir neleidžia įsivyrauti kraštutinumams.

Demokratijos užsiciklinimas ties konsensusu yra jos stiprybė. Taip, konsensuso paieška daug sudėtingesnė bei keblesnė nei vienasmenis trankymas kumščiu per stalą. Demokratija tarsi valtis, ji iriasi lėtai, keleiviams besivaidijant ir šlampant. Bet atlaikius pačią juodžiausią akimirką, paaiškėja, jog tik nesutampančių vizijų suderinimas ir (kiek įmanoma) visų interesų atstovavimas bei atliepimas sukuria tvarų mechanizmą.

Svarbu nemesti kelio dėl takelio, parodyti pagarbą taip dažnai paminamai kompetencijai, ir valtis atlaikys bangas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.