Linas Kojala. Dialogas su Rusija: kodėl prioritetas yra forma, o ne turinys

Vokietijos ir Prancūzijos siekis ieškoti sąlyčio taškų su Rusija tebelieka stiprus. Pastarajame Europos Sąjungos (ES) Vadovų Tarybos susitikime Paryžius ir Berlynas mėgino įtikinti kitas šalis nares, jog būtina surengti aukščiausio lygio susitikimą su Vladimiru Putinu.

Esą diplomatinio dialogo palaikymas yra vienintelis būdas spręsti tarpusavio santykių problemas. Bet likusios bendrijos valstybės šį siūlymą atmetė.

Ir Angelai Merkel, ir Emmanueliui Macronui tai nebuvo maloni akimirka. Juk akivaizdu, kad labiausiai tam priešinosi sąlyginai nedidelės Vidurio ir Rytų Europos šalys. Tiesa, ne tik jos: entuziazmo nerodė ir, pavyzdžiui, Nyderlandai. Tai atspindėjo faktą, kad Vokietija ir Prancūzija kiek pervertino jėgas bei deramai neatliko „namų darbų“.

ES užsienio politika veikia pagal vienybės principą: kol nepritaria visi, tol bendri sprendimai yra neįmanomi. Taip nutiko ir šiuo atveju. Pyktelėjęs E. Macronas net tarstelėjo, kad jam nereikia ES leidimo susitikti su V. Putinu – jis esą tą gali padaryti dvišaliu pagrindu. Savaitgalį jie jau kalbėjosi telefonu.

Tiesa, nereikėtų šių įvykių pervertinti. Nesutarimai dėl jautrių klausimų yra ir bus ES kasdienybės dalis. Suvienyti 27 valstybes yra sudėtingas procesas.

Dar daugiau, Baltijos šalyse yra dislokuoti šių valstybių kariai, svariai prisidedantys prie Rusijos atgrasymo. Nei Berlynui, nei Paryžiui savų karių siuntimas į Rusijos pasienį politiškai nebuvo lengvas.

Visgi ši situacija atskleidžia geopolitinius ir istorinius skirtumus. Vidurio ir Rytų Europa, remdamasi ilgamete patirtimi, Rusiją traktuoja kaip saugumo grėsmę. Tuo metu Vokietija ir Prancūzija turi ir kitų tikslų. Vakarų Europos lyderius kalbėtis su Rusija skatina ir siekis mažinti Rusijos sąlytį su Kinija, ir energetiniai interesai, ir nenoras likti už nugaros Jungtinėms Valstijoms.

Tik nuolatinis kartojimas apie dialogo būtinybę nebeskamba įtikinamai. Bent jau tol, kol nėra aiškiai įvardijama, kokie būtų dialogo su V. Putinu tikslai ir lūkesčiai. Užsimenama, jog siektina išreikšti Vakarų poziciją dėl Rusijos užsienio politikos. Tačiau vargu, ar Kremlius nežino, dėl ko Rusijos veiksmai smerkiami. Mažai tikėtina ir tai, kad Europos lyderiai tikisi sulaukti V. Putino indulgencijos. Šių metų pradžioje vykęs ES išorės reikalų įgaliotinio Josepo Borrellio vizitas į Maskvą, kurio metu šeimininkai atvirai ignoravo ES, yra to iliustracija.

Tokiame kontekste atsiranda pagrindas nuogąstavimui, kad tikrasis dialogo turinys gali palikti Vidurio ir Rytų Europos interesus paraštėse. Todėl santykiai su Rusija neturėtų būti kuriami naudojant terminus, reiškiančius ne turinį, o viso labo formą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.