Linas Kojala. Didžioji politika šokių aikštelėje

Kai Jungtinių Valstijų prezidentas Geraldas Fordas galantiškai pakvietė Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą II šokiui, nuotaika buvo pakili.

1976-ieji ženklino ne tik 200-ąsias JAV Nepriklausomybės deklaracijos metines, bet ir ypatingą amerikiečių ryšį su britais. Todėl vienintelis menką nepatogumą sukėlęs aspektas buvo orkestro šokiui parinkta daina „The Lady Is a Tramp“, kurios žodžiai ne itin derinosi su damos statusu.

Kai šį savaitgalį į vestuvių šokių aikštelę žengė nuotaka Karin Kneissl, kuri dar ir Austrijos užsienio reikalų ministrė, bei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pozityvo buvo mažiau. Gal jie ir pažįsta vienas kitą jau septyniolika metų.

Bet daug kam sunkiai sekėsi pateisinti Europos Sąjungai pirmininkaujančios valstybės diplomatijos vadovės ir agresija kaltinamos šalies lyderio artumą. Juo labiau jog Putinas savo dalyvavimą apibūdino kaip „privatų“; tuo metu Kneissl atstovams tai pasirodė kaip „darbinis susitikimas“.

Fordas ir Elžbieta II savo šokiu prieš keturis dešimtmečius simboliškai pademonstravo, kad JAV ir Jungtinė Karalystė yra artimiausios, tas pačias vertybes ginančios sąjungininkės.

Tuo metu Kneissl ir Putino vaizdas atspindėjo nebent tai, jog aneksija ar karo veiksmai suverenioje valstybėje gali nesunkiai atsidurti antrame plane.

Turbūt kažko panašaus ir galėjome tikėtis. Po pastarųjų Austrijos parlamento rinkimų valdančiojoje daugumoje atsirado vietos ir Laisvės partijai – politinei jėgai, kuri nevengia kraštutinių pozicijų bei turi formalų bendradarbiavimo susitarimą su Putinui artima „Vieningosios Rusijos“ partija.

Nors Kneissl nėra narė, Laisvės partija delegavo ją į užsienio reikalų ministrės poziciją. Ir jau netrukus iš jos pusės pasigirdo abejonės, ar ES taikomos ekonominės sankcijos Rusijai yra efektyvios – o gal verčiau jas atšaukti.

Neturėkime iliuzijų – norinčiųjų sankcijas atšaukti padaryti visame žemyne yra daug. Juk akivaizdu, jog sankcijų kaštai gula ir ant ES kompanijų pečių – kai kuriais duomenimis, jos kasmet kainuoja kelias dešimtis milijardų eurų.

Nepaisant to, ES vienybė nuo 2014 metų yra nepertraukiama; tą lemia vertybinė pozicija, principingai kartojanti, kad pastarųjų metų Kremliaus veiksmai negali būti toleruojami.

Šokių aikštelė parodė, jog tam pritaria ne visi.

Putinas neabejotinai mėgavosi akimirka ir žiniasklaidos dėmesiu. Jam svarbu parodyti, jog Kremlius gali būti smerkiamas, bet vis tiek susiranda draugų.

Ir geriausia, kai su jais bendraujama dviese, o ne visoms 28 ES valstybėms kartu. Tuomet lengviau „pagauti silpnumo akimirką“, sužaisti emocijomis ir pademonstruoti draugišką Rusijos veidą.

Vestuvėse Putinas nepriminė blogiuko, apie kurį nuolat rašo Vakarų spauda; o ir Ukrainos problemos šventės fone atrodė tolimos. Tik kažin, ar Austrija pasirodė kaip šalis, kuri gali sėkmingai atlikti savotiško tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį, nors dar nuo šešto dešimtmečio oficialiai laikosi neutraliteto politikos.

Tiesa, praėjus vos kelioms valandoms po apsilankymo vestuvėse Putino laukė dar svarbesnė užduotis, kurią leidiniai anonsavo paprastai: pirmiausiai – vakarėlis, o po to – darbas. Sunkesnioji kelionės dalis –susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel.

Kai kas šį vizitą vadino Rusijos diplomatinės izoliacijos pabaiga. Juk Putinas nebuvo kviestas į dvišalį susitikimą Vokietijoje nuo pat Krymo aneksijos. Kiek perdėta etiketė žinant, jog Putinas jau ne kartą bendravo tiek su ta pačia Merkel, tiek su kitais pasaulio lyderiais.

Todėl ir šis nebuvo „istorinis“, o veikiau dar kartą parodantis, jog kertinis Vokietijos užsienio politikos tikslas – palaikyti „dialogą“ su Rusija bet kokiomis sąlygomis – tebėra gajus. Net jei bendravimo forma kartais atrodo esanti svarbesnė už turinį.

Šiuo atveju turinys sukosi aplink „Nord Stream 2“ projektą, kuris sparčiai juda į priekį ir netrukus dar labiau susaistys Vokietiją, o kartu ir visą Europą, su rusiškomis dujomis.

Jei dabar iš Rusijos dujų eksportas sudaro apie trečdalį Europos poreikio, tai įgyvendinus projektą skaičius gali pasiekti 40 proc.

Ir visai nesvarbu, kad Lenkija ar Baltijos valstybės tam priešinasi; nesvarbu, jog Ukraina, sumažėjus jos turimo tranzitinio dujotiekio svarbai, gali prarasti iki kelių milijardų JAV dolerių biudžeto pajamų – jau nekalbant apie iš rankų slystantį svertą santykiuose su Rusija; nuošalyje lieka ir projekto prieštaravimai ES energetinės politikos tikslams mažinti priklausomybę nuo vienintelio dujų tiekėjo.

Taip, jie kalbėjosi tris valandas – žinant, kad Merkel moka rusiškai, o Putinas – vokiškai (nors vienoje susitikimo nuotraukų buvo užfiksuotas su vertimo ausinėmis), tai yra ilgas laiko tarpas.

Taip, jie patvirtino Nord Stream 2 projekto tęstinumą, o Merkel prašymas bent pažadėti, kad dalis dujų tranzito ir toliau vyktų per Ukrainą, liko beveik neišgirstas. Taip, Merkel ir toliau balansuoja Vokietijos politikos viduje, kur turi koalicijos partnerius socialdemokratus.

O juk jie ir pradėjo dujotiekio epopėją dar Gerhardo Schroderio, vėliau dosniai įdarbinto Rusijos energetikos imperijoje, laikais. Ne veltui sklinda kalbos, jog kitos vestuvės, kuriose Putinas artimiausiu metu apsilankys, bus būtent buvusio Vokietijos kanclerio.

Tad per trylika Merkel metų kanclerės poste Vokietija nepasikeitė – Rusija ir toliau išlieka svarbi. Bet naivumo politikoje neliko. Juk Berlynas yra ekonominių sankcijų variklis – būtent vokiečiai, kartu su prancūzais, kaskart spusteli Italiją, Austriją ir kitas skeptikes nepamiršti, kodėl sankcijos yra ir turi būti pratęstos.

Tos pačios Vokietijos kariai sudaro pagrindinę dalį NATO priešakinio bataliono, dislokuoto Lietuvoje reaguojant į Rusijos veiksmus.

Kai kurie Vokietijos politikos sprendimai pagrįstai kritikuojami. Bet Merkel su Putinu tik kalbasi, o ne šoka. Tarp to, pasirodo, gali būti didelis skirtumas.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.