Visgi nederėtų daryti skubotų išvadų. Vakarai išlaiko kertinį pranašumą prieš autoritarinių režimų susibūrimus – bendrą vertybinį pagrindą.
Linas Kojala. Diktatorių draugystė turi ribas
Linas Kojala, lrt.lt
Pastarosiomis savaitėmis netrūksta pompastiškų politinių lyderių, kurie kritiškai vertina Vakarus, susitikimų.
Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong unas lėtu ir sunkiu šarvuotu traukiniu atvyko į Rusiją. Paskui jį sekė Baltarusijos režimo vadas Aliaksandras Lukašenka. Kiek anksčiau Didžiojo Dvidešimtuko formate likęs pasaulis nusvėrė Vakarų spaudimą įvardyti Rusiją kaip agresorę prieš Ukrainą.
Tendencija tarsi aiški: Vakarai susiduria su augančiu spaudimu. Tą iliustruoja globali reakcija į Rusijos išpuolį prieš Ukrainą. Sankcijas Kremliaus režimui pritaikė apie 60 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto kartu sudėjus sudarančios valstybės, pirmiausiai Jungtinės Valstijos ir Europa. Bet jos atstovauja mažiau nei penktadalį planetos populiacijos, ir ši proporcija ateityje tik mažės.
Ar tai reiškia, kad Vakarų lyderiavimo era artėja prie pabaigos?
Sunku paneigti, jog Vakarams išlaikyti įtaką bus sudėtinga. Ne veltui Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen metinėje kalboje būtinybę plėtoti ryšius su Afrikos žemynu išskyrė kaip ne mažesnį prioritetą nei pagalbą Ukrainai. Regionai, kadaise nebuvę Vakarų dėmesio centre, įgyja vis didesnį svorį ir jo neįmanoma ignoruoti.
NATO ir Europos Sąjungos stiprybė nėra grindžiama vien pragmatiniais interesais. Kolektyvinės gynybos įsipareigojimai ir ekonominė integracija, be abejo, kuria didelę pridėtinę vertę. Tačiau nesutarimus ir išsiskiriančius lūkesčius padeda suvaldyti bendri demokratijos, laisvės, žmogaus teisių idealai. Tai pamatas, ant kurio statomi praktinės politikos sprendimai.
Tuo metu diktatoriai sąlyčio taškų ieško dėl trumpalaikės naudos. Juos gal ir vienija neapykanta Jungtinėms Valstijoms ir demokratijai apskritai, bet nepaslepia tarpusavio dilemų.
Štai Vladimiras Putinas gali kelti taures su Šiaurės Korėjos vadu, tačiau atsigręžė į jį tik desperatiškai ieškodamas ginkluotės tiekėjų. Kinija ir Indija gali sėsti prie bendro stalo BRICS formate, tačiau teritoriniai ginčai ir skirtys dėl netapačių politinių sistemų niekur nedings. Kinija palaiko Rusiją ir siunčia jai dvigubos paskirties prekes, bet Pekinas neskubės visų kiaušinių sudėti į šią pintinę; ribotas Rusijos ekonominis potencialas niekaip neatsvers patrauklių ir turtingų Vakarų rinkų.
Tad autoritarai gali atrodyti vieningi kaip niekada, bet jų tarpusavio santykis – paviršutiniškas. Jei Vakarai nepames savojo idėjinio kelrodžio, tai bus stiprus atsakas demokratijos kritikams.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
