Linas Kojala. Dujotiekis, skaldantis Europą

Vokietijos suvienytojo Otto von Bismarcko teigimu, tikroji politikos paslaptis – sudaryti gerą susitarimą su Rusija. Frazė ištarta daugiau nei prieš pusantro šimto metų, tačiau aktuali ir šiandien. Nors terpė dialogui dėl Kremliaus agresyvių veiksmų ribota, išimčių visgi pasitaiko.

Viena ryškiausių – „Nord Stream 2“ dujotiekis, artimiausiu metu turintis sujungti Rusiją ir Vokietiją. 95 proc. dujotiekio nutiesta, tad projektas – finišo tiesiojoje. Ypač po trečiadienį paskelbtos žinios, kad realius svertus stabdyti projektą turinčių JAV prezidentas Joe Bidenas pritaikys išimtį sankcijoms, šiuo metu taikomoms dujotiekio klojimo darbus prižiūrinčiai kompanijai „Nord Stream 2 AG“. Tai – signalas, jog vietoje dar griežtesnių priemonių, kurios galėtų išbalansuoti likusių darbų įgyvendinimą, pasirenkamas kelias atsitraukti.

Tą lemia įvairios priežastys, ir ne visos tiesiogiai susijusios su Rusija.

Pirma, Bidenas nenori konfliktuoti su Vokietija (ir kitomis valstybėmis, kurios kritiškai žvelgia į dujotiekį, bet nepalaiko ir idėjos trečiųjų šalių sankcijų taikymui). Donaldo Trumpo administracija garsėjo tiesmuka kritika Berlynui, kuri nepadėjo šioms sąjungininkėms bendradarbiauti. Todėl dabartinis JAV prezidentas nenori pernelyg spausti kadenciją baigiančios Angelos Merkel vyriausybės, toliau laiminančios projektą.

Visgi tokia tęstinė ir geopolitinių aplinkybių nepaisanti Vokietijos parama šiam projektui yra problematiška. Politikai Berlyne, ypatingai iš valdančiosios Socialdemokratų partijos, reguliariai kartojo, jog tai – ne politinis, o išskirtinai komercinis dujotiekis.

Vargu, ar toks argumentas ką nors įtikina. Ne tik todėl, kad jo nepalaiko Europos Sąjungos (ES) institucijos ir praktiškai visos Vidurio ir Rytų Europos šalys, bet ir dėl akivaizdžios grėsmės, kurią jis kelia nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Juk šis dujotiekis gerokai sumenkins Ukrainos, kaip tranzitinės valstybės rusiškoms dujoms į Europą, vaidmenį.

Skaičiuojama, kad dėl „Nord Stream 2“ Ukraina kasmet gali netekti 3 mlrd. JAV dolerių pajamų. Be to, Kremlius dar ir įgis papildomą instrumentą spausti Ukrainą bei grasinti apskritai nutraukti dujų tiekimą šiai šaliai (dabar tai daryti sudėtingiau, nes atjungus dujas jos nebepasiekia ir ES valstybių). Tad Rusijai „Nord Stream 2“ reikšmingas ne tik kaip investicija, bet ir kaip politinis svertas Kijevo atžvilgiu.

Savo pastarojo apsilankymo Vokietijoje metu kalbėjausi su aukštais šios šalies pareigūnais, kurie pripažino, jog „Europos vienybei „Nord Stream 2” tikrai nėra gerai“.

Bet postūmių keisti laikyseną taip pat nerado. Tad, viena vertus, Berlynas atlieka esminį vaidmenį išlaikant ES taikomas ekonomines sankcijas Rusijai ir atlieka svarbų vaidmenį stiprinant Baltijos šalių saugumą su čia dislokuotais kariais. Kita vertus, „Nord Stream 2“ įrodo, kad pragmatinis interesas kartais nustelbia partnerių nuogąstavimus.

Antra, amerikiečiai, nebesitikėdami poslinkių iš esamos Vokietijos vyriausybės, galbūt laukia rudens. Tuomet vyks didžiausios ES valstybės federaliniai parlamento rinkimai, kuriose puikūs rezultatai prognozuojami „Žaliųjų“ partijai. Šios lyderiai tiesiai šviesiai deklaruoja darysiantys viską, jog „Nord Stream 2“ nepradėtų veikti – ne tik dėl geopolitinių aplinkybių, bet ir aplinkosauginių rizikų.

Be „Žaliųjų“ įsivaizduoti kitą valdančiąją koaliciją sunku, tad politikos pokytis – tikėtinas. Kita vertus, šį argumentą galima apversti aukštyn kojomis. Jei laukiama reikšmingo Vokietijos valdžios požiūrio kaitos, kodėl JAV nusileidžia būtent dabar?

Trečia, esamas sprendimas tarsi ir palieka terpę grįžti prie griežtesnės laikysenos. Bidenas pasinaudoja išlyga netaikyti sankcijų, bet po trijų mėnesių situacija bus peržiūrima iš naujo. Kokio progreso galima tikėtis per šį laiką?

Akivaizdu, jog Rusijos elgesys tarptautinėje arenoje tikrai nesikeis. Bet, kaip teigia vienas labiausiai patyrusių sankcijų ekspertų JAV Danas Friedas, įmanoma rasti būdų, kuriais būtų atliepiami bent dalis Ukrainos, Lenkijos, Baltijos šalių nuogąstavimų dėl prastėsiančios saugumo situacijos.

Ir visgi tą padaryti nebus lengva – norint paneigti svarstymus, kad pernelyg nuolaidžiaujama Rusijai, teks pasitelkti kūrybiškumą. Kol kas žinių, kokia „kompensacija“ galėtų būti sugalvota, nėra. Juolab, kad atrodytų efektyviau spręsti pirminę problemą, o ne svarstyti, kokiais būdais ją užglaistyti.

Esamas politinis fonas sustiprins Vidurio ir Rytų Europos šalių nuogąstavimus. Birželį planuojamas pirmasis Bideno ir Vladimiro Putino susitikimas akis į akį, kurio darbotvarkėje šis klausimas viena ar kita forma tikrai figūruos. O „Nord Stream 2” išliks pavyzdžiu, jog geopolitiniai ir vertybiniai principai, susidūrę su trumpalaikiais interesais, ne visuomet suvienija.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.