Linas Kojala. Dviejų pasaulių susidūrimas

„Nieko apie mus be mūsų pačių“. Ši nuostata vienaip ar kitaip veikia Vidurio ir Rytų Europos raidą jau daugiau nei pusę tūkstančio metų.

Tiksliau būtų teigti, kad šis principas teoriškai tiek laiko egzistuoja, tačiau nebuvo realizuojamas. Geopolitiniame kontekste didieji žaidėjai tradiciškai pastumdavo mažuosius į šalį ir priimdavo sprendimus neatsižvelgdami į jų nuomonę. Tą įrodo ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, ir Molotovo-Ribentropo pakto tragedija.

Įsisąmoninti, kad taip tęstis nebegali, prireikė laiko. Iš esmės Vakarų pasaulis pajudėjo „nieko apie mus be mūsų pačių“ linkme tik po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu atsirado Jungtinės Tautos, suteikiančios teoriškai lygiavertę balso teisę visoms valstybėms, nepriklausomai nuo jų dydžio. Taip pat prasidėjo Europos integracijos procesas, kuriame mažesnėms šalims tikslingai suteikiamas santykinai didesnis svoris (pvz., Europos Komisijoje ir Vadovų Taryboje Lietuva ir Vokietija turi po vieną atstovą, strateginiais klausimais egzistuoja visų valstybių veto teisė ir pan.).

Tai, žinoma, nesulygina didžiųjų ir mažųjų įtakos; niekam nekyla abejonių, kad ekonomiškai pajėgesnės, gausesnės gyventojų skaičiumi valstybės turi daugiau svertų. Tačiau jie naudojami suvaržytai, nes tik tokiu būdu sudaromos prielaidos išvengti konflikto ir nekartoti praeities klaidų.

Deja, šis principas prigijo ne visur.

Prieš kelias dienas paskelbti Kremliaus reikalavimai Jungtinėms Valstijoms ir visam NATO aljansui rodo, kad Rusija yra užstrigusi praėjusio amžiaus atmosferoje. Tą rodo tiesmuki reikalavimai Vakarų valstybėms įsipareigoti, kad Ukraina, Sakartvelas ir bet kokia kita kadaise Sovietų imperijos dalimi buvusi šalis niekada netaptų NATO nare.

Kitaip tariant, Rusija siūlo Vakarams ignoruoti Ukrainos konstitucijoje įtvirtintą tikslą siekti euroatlantinės integracijos, šios šalies politinių lyderių bandymus tai įgyvendinti, vietos gyventojų palaikymą narystei vakarietiškose organizacijose. Nors tiek narystė NATO, tiek ES šiandien atrodo kaip pakankamai tolimos perspektyvos, o ir pačiose organizacijose netrūksta abejojančių plėtros tikslingumu, Rusija užtrenkti duris nori preventyviai.

Kremliaus reikalavimai neturėtų stebinti. Sėkminga Ukrainos demokratinė raida, ekonomikos augimas, integracija į Vakarų struktūras keltų pavojų Rusijos politinei sistemai, grįstai vertikalės principu.

Politiniu įtikinėjimu, minkštąja galia ar ekonominio modelio patrauklumu Rusija kaimyninių valstybių paveikti nepajėgia (ekonomistas Ž. Mauricas primena, jog prieš septynerius metus darbo užmokestis Rusijoje buvo 3 kartus didesnis nei Ukrainoje, tačiau šiemet skirtumas jau rekordiškai žemas, tik 28 proc. Todėl grasinama karine jėga, kurios Kremlius nestokoja.

Aplink Ukrainą, kurios 8 proc. teritorijos ir taip aneksuota arba okupuota, sutelkta, įvairiais duomenimis, per 100 tūkst. karių. Kyla rizika milžiniškai eskalacijai, nors karo veiksmai per beveik aštuonerius metus taip niekada ir nebuvo nutraukti.

Į tai Vakarai kol kas reaguoja vieningai. Ir tikslingai įvardija principą, kad jokie sprendimai negali būti priimami tik kelių didelių valstybių tarpe. Tą teigė ir JAV Baltieji rūmai, ir Europos atstovai.

Paprastai tariant, nėra duodami pažadai, kad Ukraina jau netrukus taps Aljanso nare, ko prašo Ukrainos lyderiai. Pabrėžiama ir tai, jog ukrainiečiai negali tikėtis tiesioginio NATO įsitraukimo, jei kiltų eskalacija, nes kolektyvinė gynyba apsiriboja Aljanso narių sienomis.

Tačiau atmetama prielaida ieškoti sutarimo dėl įtakos zonų padalijimo stumdant mažesniąsias valstybes tarsi nebylius pėstininkus šachmatų lentoje.

Galima svarstyti, jog tai – tik pareiškimai. Vakarų šalių lyderių kartojamas „susirūpinimas“ įvairiomis problemomis jau yra tapęs interneto folkloro dalimi. Bet būtų klaida nepastebėti mentalinių pokyčių, kurie keičia geopolitinę pusiausvyrą mažesnėms valstybėms palankesne linkme. „Nieko apie juos be jų pačių“ yra to iliustracija, nesuteikianti absoliutaus saugumo, tačiau iliustruojanti, kad Vakarų geopolitika per pastarąjį šimtmetį žengė žingsnį į priekį.

Tik didžiausių pasaulio valstybių lyderiai dar nostalgiškai žvelgia į praeitį.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.