Linas Kojala. ES kartą migracijos krizę jau suvaldė

Ne „Brexit“, Donaldas Trumpas ar eurozonos finansų krizė buvo didžiausias Europos Sąjungos pastarojo dešimtmečio iššūkis. Jei bendrija kada nors buvo arti politinės fragmentacijos, tai nutiko migracijos krizės metu 2015-2016 metais.

Tuo metu ėmė staigiai augti atvykstančiųjų iš Vidurio Rytų ir Afrikos srautai. Kilo politinis chaosas – ES lyderiai nerado balanso tarp, viena vertus, humaniško elgesio ir tarptautinės teisės normų laikymosi bei, kita vertus, situacijos suvaldymo ir objektyvaus atvykusiųjų statuso įvertinimo.

Kai rašiau knygą „Europa?“ ir kalbinau ES politikus, šie pripažino – emocijos virė per kraštus ne tik gatvėse, bet ir posėdžių kabinetuose. Įprastai santūrūs sprendimų priėmėjai svaidėsi žaibais, nes sprendimų priimti nepavyko. Užtenka prisiminti vien fiasko pasibaigusius bandymus įvesti migrantų kvotas ES šalims.

Ir visgi ES galiausiai rado išeitį. Priešingai nei kartais teigiama, jis nebuvo grįstas kraštutiniais „atvirumo visiems“ ar „visiško užsidarymo“ principais. Elgtasi pragmatiškai.

Visų pirma, ES siekė uždaryti kelius į bendrijos gilumą. Dažna migrantų kelionė prasidėdavo Graikijoje, iš kurios buvo persikeliama į tarpines ne ES šalis, tokias kaip Makedonija, Kosovas, Serbija ar Bosnija ir Hercegovina. Todėl 2016 metų kovo mėnesį ES paskelbė pasiekusi konsensusą, jog šios užvers savo sienas nelegaliems imigrantams. Tai buvo esminis pokytis, mat iki tol šios valstybės iš esmės sudarydavo sąlygas atvykėliams keliauti tolyn ES link.

Graikija po šio sandorio neslėpė įniršio. Tai reiškė, jog dešimtys tūkstančių žmonių, atvykusių į šią valstybę, atsiduria aklavietėje, mat tolyn kelio nėra. Susiformuoja „butelio kaklelio“ efektas, mat į Graikiją atvykti vis dar buvo realu, tačiau ten tekdavo ir sustoti, sudarant „grūstį“. Visgi sprendimas nebuvo pakeistas ir tai netrukus davė rezultatų – 2016 metų sausio mėnesį buvo užfiksuota 60 tūkst. nelegalių sienos kirtimų, o rugsėjį – net 30 kartų mažiau.

Kitas veiksnys – Libija. ES Vadovų Tarybos atstovas tuo metu pasakojo: „90 proc. tų, kurie keliauja iš Libijos, nėra prieglobsčio prašytojai. Jie kilę iš įvairiausių šalių, Bangladešo, Nigerijos, Tuniso, tačiau neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Buvo akivaizdu, jog spręsti šiai problemai reikia Libijos pakrantės apsaugos pareigūnų pagalbos. Jie, žinoma, gaudavo labai mažas algas, būdavo korumpuoti, todėl „prisidurdavo“ dirbdami išvien su tais, kurie iš nelegalaus žmonių plukdymo į Europą susižerdavo milžiniškus pinigus.“

Kas buvo padaryta? Sudarytas svarbus, nors žmogaus teisių gynėjų „nehumanišku“ pavadintas, susitarimas su Libija. „Paprastai tariant, mes pasistengėme, jog pakrantės apsauga dirbtų mums, o ne šiems nusikaltėliams. Į tai investavome kelis šimtus milijonų eurų, bet kelias iš Libijos į Italiją praktiškai užsivėrė, nes pakrantės apsauga pradėjo kur kas rečiau padėti kontrabandininkams.“

Trečia – investuota į Turkiją. Kadangi ši valstybė buvo daugelio migrantų kelyje į ES, bendrija sutiko Ankarai skirti 6 mlrd. eurų mainais į tai, kad migrantų kelionė Europos link bus pristabdyta. Nors ES ir Turkijos santykiai nuolatos braška, šioje valstybėje šiuo metu yra apie 4 milijonai pabėgėlių ir migrantų, daugiausiai – sirų.

Tad, viena vertus, ES krizės akivaizdoje pakankamai greitai pasiekė vidinį konsensusą dėl efektyviausių priemonių srautams sustabdyti. ES nutarė žengti atgrasymo keliu – nesudaryti prielaidų atvykėliams nė pagalvoti, kad jie galėtų pasiekti savo tikslus. Nors tai kėlė pagrįstų tarptautinės tiesės dilemų, šiuo principu vadovautasi nuosekliai. Kita vertus, esminė ES migracijos politikos reforma po šios krizės neįvyko – klausimas tebelieka keliantis dideles politines emocijas.

Prielaidų manyti, jog situacija kartosis, yra. Struktūrinės priežastys, paskatinusios staigų srautų augimą 2015 metais, neišnyko. Karai Vidurio rytuose ir konfliktai Šiaurės Afrikoje tebesitęsia, todėl aplink Europą vis dar gausybė iš esmės „nepavykusių“ kategorijai priskirtinų valstybių. Pavyzdžiui, Afganistane vėl įsisiautėja Talibano kovotojai. Žmogaus teisių organizacijos prognozuoja, kad šią šalį artimiausiu metu gali palikti apie pusė milijono žmonių, daugelio kurių tikslas neabejotinai bus Europa.

Tuo pačiu bendros demografinės tendencijos rodo, kad gyventojų aplink Senąjį žemyną tik gausės. Pavyzdžiui, 2000–2020 metais Irako ir Kamerūno populiacijos išaugo po 1,7 karto, Alžyro – 1,3 karto. Prognozuojama, kad po kelių dešimtmečių Vidurio rytų ir Afrikos populiacija pranoks Kinijos ir Indijos kartu sudėjus bei sieks apie 3,4 mlrd. (žr. čia) Valstybės nėra pajėgios užtikrinti būtinųjų paslaugų, pradedant elektros tiekimu ir baigiant švietimu, taip pat stokoja priemonių pandemijos valdymui. O tuo pačiu šie regionai yra vieni jautriausių klimato kaitos atžvilgiu – kyla stichinės nelaimės, sausros, ima stigti maisto, vandens.

Ką jau kalbėti apie Baltarusijos režimą, kuris migracijos problemą kelia į visiškai kitą lygmenį, mat naudoja tai kaip tikslinį geopolitinio spaudimo įrankį.

Tad ES sisteminį sprendimą atidėjo ateičiai, rizikuodama, jog teks tą daryti pasikartojus krizei. Dilema nebus paprasta – teks derinti ir pamatinius Vakarų vertybinius principus, ir siekį išvengti politinės suirutės.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.