Linas Kojala. Europos galios centras – iš Berlyno į Paryžių

Teiginys, kad Angela Merkel yra įtakingiausia Europos politikė, per pastarąjį dešimtmetį mažai kam kėlė abejonių. Santūri, ne itin charizmatiška, bet ypatingai efektyvi Vokietijos kanclerė įsitvirtino politiniame olimpe. Kai kas ją regėjo net ir kaip Laisvojo pasaulio lyderę, nors tradiciškai šis neformalus titulas taikomas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentams.

Visgi situacija dramatiškai keičiasi. Vokietijos vyriausybės vadovė jau prieš kurį laiką paskelbė, kad nesieks perrinkimo 2021 metais vyksiančiuose rinkimuose; liepos mėnesį 65-ąjį gimtadienį atšventusi politikė atrodo kiek pavargusi bei norinti užleisti poziciją, kurioje be pertraukos dirba jau kone pusantro dešimtmečio. Todėl Vokietijos valdančiosios Krikščionių demokratų partijos vadove yra ne ji, o gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer.

Lyderystės perdavimas kol kas nevyksta sklandžiai. Tą lemia ir situacijos dviprasmiškumas. Merkel pasitraukė iš partijos vadovės posto ir paskelbė apie artėjančią karjeros pabaigą, bet liko federaline kanclere; todėl ji neretai yra pavadinama „šluba antimi“ – formaliai vis dar įtakingiausia, bet praktiškai jau nurašoma lydere. Tuo metu naujoji partijos galva A. Kramp-Karrenbauer ligi šiol nesugeba įtikinti, jog gali būti sėkminga įpėdine. Tą rodo ir apklausų rezultatai: A. Merkel tebėra Vokietijos politikų reitingų viršūnėje, tuo metu A. Kramp-Karrenbauer – viso labo kuklioje vienuoliktoje vietoje.

Šios tendencijos buvo akivaizdžios ir savaitgalį vykusiame Krikščionių demokratų partijos suvažiavime. Jo metu diskutuota, ar A. Kramp-Karrenbauer neturėtų trauktis, nors partijai vadovauja vos metus. Gynybos ministrė pasielgė drąsiai ir uždavė šį klausimą tiesiogiai suvažiavimo dalyviams – sulaukdama netikėtai šilto ir gausaus jų emocinio palaikymo, ji trumpam pritildė negatyvias apkalbas. Tačiau jos netruks atsinaujinti, jei partijos rezultatai ir populiarumo reitingai artimiausiu metu ženkliai nepagerės. O paskutinieji skaičiai anaiptol nėra džiuginantys, ypatingai augančios Žaliųjų partijos kontekste.

Stringančios galios dalybos ir vidaus politikos viražai nelieka nepastebėti ir kitų valstybių. Vokietija, taip ilgai dirigavusi Europos politinių krizių sprendimų paieškoms, šiandien atrodo prislopusi; tuo skuba naudotis Prancūzija, kurios charizmatiškas ir iškalbus lyderis Emmanuelis Macronas siūlo vieną idėją po kitos kaip pakeisti Europos Sąjungos politinę situaciją, o gal ir geopolitinę viziją.

Būtent E. Macronas, o ne A. Merkel ar A. Kramp-Karrenbauer, skambėjo pasaulio žiniasklaidos antraščių viršūnėse po pastarojo interviu leidiniui „The Economist“. Paskelbęs apie NATO „smegenų mirtį“ ir prabilęs apie geresnius santykius su Rusija, Prancūzijos vadovas sudrebino nemažai Europoje nusistovėjusių normų. Daug palaikymo iš sąjungininkų E. Macronas nesulaukė, tačiau ir kritikų argumentai skambėjo it balsas tyruose; nebenustebino ir tai, jog atsakymas iš Berlyno – išsamus A. Kramp-Karrenbauer tekstas – sulaukė minimalaus dėmesio.

Vokietijos laikysena iš pirmo žvilgsnio ženkliai skiriasi nuo Prancūzijos. Berlynas visuomet pabrėžia, jog Europos saugumas yra neatsiejamas nuo Jungtinių Amerikos Valstijų – nors Senasis žemynas turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą, naivu manyti, jog tą įmanoma padaryti atsisakant partnerystės su Vašingtonu. Tuo metu E. Macrono vizijoje draugystė su Jungtinėmis Valstijomis, atrodo, užima menkesnį vaidmenį. Be to, vokiečiai anaiptol nesutiktų su prancūzo diagnoze apie NATO mirtį, nes pamainos Aljansui, kuris šiemet švenčia 70-metį, nematyti.

Nors nemažai argumentų sutapo – pavyzdžiui, ir Vokietija, ir Prancūzija sutaria dėl globalioje politikoje sparčiai augančio Kinijos vaidmens keliamų iššūkių – šie aspektai nublanko prieš patį faktą, kad darbotvarkės formavime reikšmingesnį vaidmenį atliko Paryžius. Nors Vokietijos struktūrinė galia – pirmiausiai ekonomikos dydis ir potencialas – gerokai pranoksta jau ne vieną dešimtmetį buksuojančios Prancūzijos rezultatus, politinė lyderystė atsidūrė E. Macrono rankose. Kiek laiko tai tęsis, atsakyti sunku, tačiau akivaizdu, jog prancūziškoji Europos vizija bent jau kurį laiką turės iniciatyvą formuojant Europos politinę darbotvarkę.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.