Linas Kojala. Futbolas tik išrinktiesiems

Kai 2019 metais nuvykau į Liverpulį stebėti šio miesto tituluočiausios komandos rungtynių, susitikau vietinį aistruolį. Šis, laukdamas Anglijos čempionato rungtynių su Londono „Arsenal“, noriai leidosi į prisiminimus.

Ir jo senelis, ir tėvas buvo ištikimi „Liverpool“ gerbėjai, o tradicija lankytis „Anfield“ stadione buvo perduodama iš kartos į kartą. Todėl rungtynių diena jam svarbi ne tik kaip laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir kaip šeimos tradicija (net jei drastiškai kylant bilietų kainoms jos puoselėjimas atriekdavo vis didesnę šeimos biudžeto dalį).

O kur dar bendruomenė, kiekvieną savaitgalį nuo ankstyvo ryto iki popietės alaus pubuose dainuojanti dainas ir žygiuojanti į stadioną. Tokiu būdu praktiškai realizuojama legendinio Liverpulio trenerio Billo Shankley tezė, jog klysta manantieji, kad futbolas yra gyvybės ir mirties klausimas – futbolas daug rimčiau nei vien tai.

Šiame kontekste nestebina tai, kad sekmadienio vakarą paskelbta žinia apie galimą esminį klubinio futbolo persitvarkymą sukėlė emocijų audrą. Didieji Anglijos, Ispanijos, Italijos futbolo klubai nutarė steigti Superlygą – savotišką oligarchinį darinį, kuris padėtų maksimizuoti gaunamas pajamas ir minimizuoti sportinį faktorių.

Naujasis turnyras pakeistų Čempionų lygą ir būtų uždaras keliolikai išrinktųjų. Kitaip tariant, jei šiuo metu norint patekti į Čempionų lygą reikia gerai pasirodyti nacionaliniame čempionate, tai ateityje sąsajos su rezultatais praktiškai neliktų.

Ar gali būti geresnis būdas išvengti finansinių duobių, kurios ištinka, kai dėl prastų rezultatų bent sezonui tenka atsisakyti privilegijos žaisti pelningoje Čempionų lygoje („Man Utd“, „Liverpool“ ir kiti yra ne kartą patyrę šį slogų jausmą)?

Klubų logika paprasta ir aiški. Savotiška „futbolo NBA“ užtikrintų nuolatines (ir veikiausiai didesnes nei iki šiol) pajamas.

Juk grandų mūšiai – „Real“ – „Juventus“, „Man Utd“ – „Inter“ – vyktų kone kiekvieną savaitę, ir būtų transliuojami visame pasaulyje. Augančiose rinkose, ypatingai Azijoje, Šiaurės Amerikoje, populiarumas būtų garantuotas.

To ypač reikia dabar, kai pandemija ištuštino stadionus, o iracionaliniai daug metų augę futbolininkų atlyginimai ėmė skandinti klubus skolose.

Jei šiai problemai spręsti reikia sportinio principo atsisakymo, klubai yra pasirengę tai daryti (tiesa, ne visi – Vokietijos ir Prancūzijos grandai projekte dalyvauti kol kas atsisakė).

Visgi įgyvendinti šį planą nebus taip paprasta. Atkirtis Superlygos idėjai – itin stiprus. Nacionalinių čempionatų rengėjai grasina bausti klubus, nes Superlyga padarytų Anglijos „Premier“ lygą, Ispanijos „La Liga“ ir kitas iš esmės antrarūšėmis. UEFA ir FIFA teigia, kad Superlygos komandų futbolininkams būtų užkirstas kelias dalyvauti Europos ir pasaulio čempionatuose (į ką Superlygos ir „Real“ galva Florentino Perezas atkerta, kad įsteigtų „savo pasaulio taurę“).

Tarpusavyje nesutariančių sirgalių bendruomenės Anglijoje taip pat kalbėjo vienu balsu ir pasmerkė šį žingsnį kaip „gobšumo triumfą prieš sportinį principą“. Liverpulio komandos gerbėjų pranešimas buvo tiesmukas: „Klubo savininkai ignoravo sirgalius savo beatodairiškame siekyje uždirbti daugiau pinigų. Futbolas yra mūsų, ne jų. Mūsų futbolo klubas yra mūsų, ne jų.“

Tai – suprantama, mat šis projektas iš esmės sukurtų nuo vietos sirgalių bendruomenių ir ilgamečių tradicijų atsietus darinius, kurie orientuoti į uždaros sistemos pajamų generavimą, o ne sportinį rezultatą ar ilgametes tradicijas. Fanus palaiko ir buvę garsūs futbolininkai, tokie kaip Gary Neville‘as ar Jamie Carragheris.

Tai tiesiogiai paliestų ir mažesnes šalis, tokias kaip Lietuva, kurių klubai didelę dalį pajamų taip pat generuoja žaisdami Europos taurių turnyruose. Jei elitinių klubų Čempionų ir Europos lygose neliktų, automatiškai kristų bendros turnyrų pajamos, tad ir finansinės injekcijos mažiesiems drastiškai sumenktų. Subyrėtų visa futbolo piramidė, kuri, nors ir su daugybe problemų, visgi veikė.

Legendinis Gary Linekeris svarsto, kad Superlygos steigėjai galbūt siekia tik sustiprinti savo derybines pozicijas ir nebūtinai norės sugriauti esamą sistemą. Kitaip tariant, reikia atverti galimybių langą reformuoti Čempionų lygą. Juolab, kad UEFA ir FIFA negarsėja skaidrumu, todėl daug kam pagrįstai nekelia pasitikėjimo.

Tačiau akivaizdu, kad futbole bręsta revoliucija – o revoliucijos neretai praryja savo vaikus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.