Linas Kojala. Ir vėl tos sankcijos

Kad ir kur iškiltų geopolitinė krizė, Vakarų pasaulio valstybių atsakas dažniausiai būna toks pats – sankcijos.

Suprasti, kodėl Europos Sąjunga (ES) tokioje gausoje skirtingų atvejų – nuo Sudano iki Mianmaro, nuo Venesuelos iki Rusijos – pasitelkia diplomatines ir ekonomines sankcijas, nesudėtinga. Sankcijos yra tarpinė išeitis tarp dviejų netoleruotinų pasirinkimų: nieko nedarymo, kuris pademonstruotų visišką silpnumą ir abejingumą, bei jėgos naudojimo, kurio visuomet siekiama žūtbūt išvengti.

Štai ir dabar ES diskutuoja apie sankcijas Baltarusijos režimo atstovams, atsakingiems už smurtą prieš piliečius bei nesąžiningų rinkimų organizavimą. Planuojama, kad Bendrija sankcijas maždaug keturiasdešimčiai asmenų paskelbs kitą savaitę. Iki tol turi būti suderinta, ar „juodajame sąraše“ bus ir Aliaksandro Lukašenkos pavardė – neretai net ir visuotinai neligitimiais pripažįstami faktiniai vadai lieka paraštėse (iš dalies todėl, kad su jais norima pasilikti bent teorinę komunikacijos kanalo galimybę).

Atrodytų, be svarstymų apie Lukašenką daugiau trikdžių ar nesutarimų neturėtų kilti – juk įvykiai Baltarusijoje nekelia abejonių. Nepaisant to, ES sankcijų Baltarusijai paskelbimas buksuoja. Kodėl? Viena iš priežasčių – niekur neskubantis Kipras. Nors patys tai neigia, kipriečiai, anot Bendrijos diplomatų, sieja sankcijas Baltarusijai su visiškai nesusijusia tema.

Kipras reikalauja, kad prieš Baltarusijos sprendimą ES pritaikytų sankcijas ir Turkijai – dėl energetikos išteklių paieškų rytinėje Viduržemio jūros dalyje. ES pernelyg nesiginčijama, kad Turkija savo veiksmais pažeidžia Kipro ir Graikijos išskirtinių ekonominių zonų ribas. Visgi tai nereiškia, kad iškart susitariama dėl sankcijų – juk tenka sutvarkyti daugybę teisinių niuansų. O kur dar geopolitika: Turkijos svarba ES milžiniška, ypač suvaldant migracijos srautus į Senąjį žemyną.

Tad protestai Baltarusijoje ir Viduržemio jūros geopolitinė drama turi mažai ką bendro, tačiau kartu gerai iliustruoja ES veikimo iššūkius. Bendrijai atremti geopolitines grėsmes nebūna lengva – nuolatos susilaukiama kritikos dėl nelankstumo, negebėjimo efektyviai priimti sprendimus. Tą sąlygoja faktas, jog kaskart tenka atsižvelgti į visų valstybių pageidavimus, net jei sąsajos tarp keliamų klausimų miglotos.

Nors tokia kritika turi pagrindo, ji tuo pačiu skatina ES virsti tuo, kuo ji nėra.

Pirma, ES juk ne valstybė. Nors Bendrija sankcijas taiko beveik tris dešimtmečius – ir sankcionuojamų šalių bei asmenų skaičius nuolatos auga, – bet koks konkretus su tuo susijęs sprendimas reikalauja visų 27 valstybių vienbalsio sutarimo. Kitaip tariant, arba ES traukinys pajuda visiems susitarus, arba principingai stovi vietoje.

Dėl to diskusijos apie ES kartais vyksta paradoksaliai. Viena vertus, daugybė ES kritikų įspėja apie pavojingą ES virsmą federacija ar supervalstybe, kuris galimai kelia grėsmę nacionalinių valstybių suverenitetui. Tačiau tai nekliudo tiems patiems kritikams reikšti nepasitenkinimo ES neveiksnumu geopolitinių krizių akivaizdoje. Prieštara tarp šių tezių – akivaizdi.

Tuo pačiu sankcijų diskusija turėtų skatinti mus visus kritiškiau vertinti pernelyg ambicingus kai kurių ES politikų pareiškimus. Pavyzdžiui, prieš porą metų itin daug diskusijų sukėlė Vokietijos ir Prancūzijos lyderių svarstymai apie bendros ES kariuomenės kūrimo būtinybę. Šios tezės buvo smarkiai nutolusios nuo realybės – bendra gynybos politika, juo labiau viršnacionalinės karinės pajėgos, reikalautų gerokai gilesnės ES integracijos nei dabar.

Tačiau jei ES nesutaria dėl sankcijų pavieniams asmenims ir aršiai diskutuoja apie bendrą biudžetą, kurio dydis tik vargais negalais peržengia 1 proc. bendrijos nacionalinių pajamų, kalbos apie kariuomenę atrodo mažai prasmingos.

Tad ir proveržio tikėtis sunku. Kol ES modelis strateginių sprendimų lygmenyje grįstas valstybių susitarimu, tol 27 veikėjų nuomonių derinimas bus komplikuotas, ilgas, painus, neretai ir nuobodokas procesas. Iš to atsiras sankcijos, kurios bus nepernelyg ambicingos ir „išplautos“, mat gausybė derinimo etapų nuglūdina visus aštrumus. Visgi šie minusai nublanksta prieš blogybes, kurios kiltų, jei kažkas vienas/viena it diktatorius galėtų „trenkti kumščiu į stalą“, priimti ryžtingą sprendimą, o tuo pačiu ignoruotų likusiųjų interesus.

Atsižvelgus į iššūkius, visgi svarbu nepamiršti ir atvejų, kurie stebina. Vienas tokių – sankcijos Rusijai. Jos taip pat nuolatos skalpuojamos kaip neveikiančios. Visgi šios į ištisus Rusijos ekonomikos sektorius nukreiptos sankcijos, anot tyrimų, yra esminis Rusijos ekonomikos augimo lėtėjimo (dar iki pandemijos) veiksnys (greta naftos kainų smukimo).

Be to, ES sankcijos be pertraukų taikomos jau septintus metus; nors Rusija dėl jų neatsisakė Krymo aneksijos ar interesų Donbase, galime tik spėlioti, kaip būtų pasikeitęs regiono žemėlapis ES nesureagavus apskritai. Juolab, kad precedentų neturinti 27 valstybių vienybės deklaracija yra savaiminė vertybė, nes pasitaiko retai.

Ne veltui rusų žurnalistas Mikhailas Zygaras savo garsiojoje knygoje, paremtoje interviu „iš Kremliaus vidaus“, rašė: „Putinas nemanė, kad jo laukia rimtos sankcijos. Blogiausiu atveju buvo tikimasi Didžiojo Aštuoneto (G8) susitikimo Sočyje boikoto – ir tai jau būtų vertinama kaip įžeidimas. Tačiau Putinas buvo pasirengęs aukai vardan Krymo. Jis buvo įsitikinęs, jog Vakarai nedrįs žengti toliau, o jei ir tai padarys, tuomet neilgam. Juk po karo Gruzijoje taip pat buvo grasinama Rusijos izoliacija, tačiau viskas buvo greitai pamiršta.“

Tad sankcijos yra ribota, bet svarbi priemonė, ypač kai dėl to vienbalsiai susitaria visos ES valstybės. Tuo pačiu sankcijos primena, kad užsienio politika vis dar yra kiekvienos šalies nacionalinė kompetencija, ir tai artimiausiu metu veikiausiai nesikeis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako