Linas Kojala. Išdidi Ukraina
Rusijos agresijos neparklupdyta Ukraina paminėjo nepriklausomybės dieną.
Džiugesio karo fone negalėjo būti daug. Bet vien faktas, jog Ukrainos valstybingumas buvo apgintas – ir šiandien yra kaip niekad stiprus – vertas pasididžiavimo. Tuo metu agresorius simbolinę dieną elgėsi įprastai brutaliai – subombarduodamas traukinių stotį Dniepropetrovsko srityje ir pražudydamas dešimtis civilių.
Pusmetis Kremliaus atakos lėmė milžinišką tragediją, kurios mastas dar ne iki galo apčiuoptas. Oficialiai patvirtinta, kad žuvo beveik 8 tūkst. civilių, tačiau neabejojama, kad faktiškai skaičius didesnis. O kur dar ketvirtadalis savo namus priverstų palikti ukrainiečių; beveik 7 mln. pabėgėlių įvairiose Europos valstybėse; per 100 tūkst. sugriautų arba apgadintų pastatų.
Iki vasario 24-osios invazijos buvo okupuota apie 7 proc. Ukrainos teritorijos; šiuo metu – apie penktadalis. Tačiau stumtis į priekį agresoriui sekasi sunkiai, o ukrainiečiai vis dažniau suduoda smūgius priešo užnugaryje.
Ukraina ne tik atrėmė invazijos bangas, bet tą padarė nesubyrėdama kaip funkcionali valstybė. O juk netrūko prognozių, kad ukrainiečiai priešinsis, tačiau tą darys partizaninio karo forma.
Tai įkvepia tikėti pergale. Naujas sociologinis tyrimas rodo, kad 55 proc. ukrainiečių sėkme įvardija tik visišką Rusijos pajėgų išstūmimą (įskaitant žemes, okupuotas nuo 2014 m.). Apie penktadalis reikalauja Rusijos armijos sunaikinimo ir šios šalies dezintegracijos. Tik kas dešimtas sutiktų prarasti Krymą arba dar daugiau teritorijų.
Ukraina turi ir aiškią ateities kryptį – žengti į Vakarus. Po ilgų dešimtmečių dvejonių tvirtai siekiama narystės Europos Sąjungoje. Bendrijos lyderiai patvirtino, kad ilgainiui tai įvyks – tik reikės pasistengti.
Nuo Rusijos visapusiškai atsisieja ne tik Ukraina. Europos valstybės taip daro žingsnius, kurie ateityje drastiškai sumenkins Kremliaus įtaką. Energetinė nepriklausomybė, mąžtantys prekybiniai ryšiai ir sankcijos reikš, kad Rusija praras turėtus svertus. Tai sąlygos pačios Rusijos ekonominę ir sociokultūrinę stagnaciją.
Stiprėja ir NATO. Suomijos ir Švedijos narystę aljanse ratifikavo jau 23 iš 30 narių. Prieš pusmetį būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad Helsinkis ir Stokholmas taip dramatiškai permąstys savo saugumo politiką. Šis sprendimas bus istorinis visam Baltijos jūros regiono saugumui – būsime greta draugų, kurie pasirengę gintis. Ir ginti.
Tad didvyriška ukrainiečių kova už laisvę tapo įkvėpimu ne tik jiems patiems. Atsirado paskata daryti žingsnius, kurie pakeis Europos saugumo, ekonominį, energetinį veidą. Ir didžiausia to pralaimėtoja ilgainiui bus Rusija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
