Linas Kojala. Išeinant svarbu netrenkti durimis

„Britanija nėra žemyninėje dalyje; Britanija, dėl salos statuso ir Sandraugos, išlieka įsipareigojusi užjūriui; Britanija yra susieta su JAV įvairiausiais ypatingais susitarimais. Dėl viso to ji negali įsilieti į Bendriją su jos esamomis aprėptimis ir taisyklėmis“.

Taip kadaise sprendimą neleisti Jungtinei Karalystei (JK) įsilieti į Europos bendriją motyvavo Charlesas de Gaulle‘is. Prancūzijos prezidentas veto britų norui išreiškė net dukart, todėl prie projekto JK prisijungė tik 1973-aisiais – praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Romos sutarties pasirašymo.

De Gaulle‘is seniai paliko šį pasaulį, bet jo skepsis, nukreiptas į Ūkanotąjį Albioną, gali pasirodyti reabilituotas. Europos Sąjungos lyderiai ir JK premjeras Borisas Johnsonas trečiadienį pasirašė dokumentus, užbaigdami britų narystę ES. Bendriją ši šalis formaliai paliko dar 2020-ųjų pradžioje, tačiau faktiškai ilgamečiai saitai nutrūksta su naujųjų metų aušra.

Puspenktų metų trukusios skyrybų derybos buvo painios, chaotiškos, kartais – kiek komiškos. Pasaulis turėjo progą susipažinti su archajiškomis JK parlamento taisyklėmis (vien ko vertas balsavimas vaikštant rūmų koridoriais), o ES – išmėginti save derybose ne dėl naujos narės priėmimo, o vienos svarbiausių narių išstojimo.

Kitko tikėtis buvo sunku, mat 2016 metų referendumas, redukavęs kompleksinį narystės ES klausimą į emocingą „taip“ ir „ne“, aiškių išstojimo gairių nedavė. Nebūti ES nare galima sekant Norvegijos pavyzdžiu, kuris reiškia labai gilią integraciją į ES vidaus rinką. Bet nebūti ES galima ir vadovaujantis Kanados precedentu, kuris reikš kur kas siauresnį ryšį. Nenuostabu, kad britų politikai kelerius metus ne tiek kalbėjosi su Briuseliu, kiek aiškinosi santykius tarpusavyje Londone.

Tad ir galutinis susitarimas, pasiektas paskutinę akimirką, – savotiškas. Jis padėjo išvengti „išėjimo su trenksmu“ bei tuščiomis, bet nėra ir panacėja. Juk abi pusės iš principo susitarė bloginti tarpusavio ekonominius ryšius: jei JK buvo giliai integruotos vieningosios rinkos narė, su visomis iš to plaukiančiomis teisėmis ir privilegijomis, tai nuo šiol su ES ją sies tik gana „liesas“ laisvos prekybos susitarimas. Muitų ir kvotų pavyko išvengti, bet prekių standartai nebus automatiškai tapatūs; pasienio postuose verslininkams teks pildyti papildomus popierius ir spręsti neabejotinai kilsiančius nesusipratimus.

Be to, bus griežčiau reglamentuojamas ES piliečių judėjimas į JK. Apsilankymams, ne ilgesniems nei trys mėnesiai, kliūčių nekils; visgi norintieji įsidarbinti ar kitaip užsibūti turės atitikti naujas britų taisykles. „Brexit“ šalininkai džiaugiasi, kad tokiu būdu bus įgyvendintas ES skeptikų lūkestis sumažinti imigrantų srautus. Kritikai atkirs, kad tai neigiamai paveiks pačią JK ekonomiką. O statistikos mėgėjai pažymės, jog, lyginant 2016 ir 2020 metų skaičius, atvykstančiųjų į JK piliečių iš ES srautas sumažėjo triskart iki 58 tūkst., nors bendras imigrantų skaičius net išaugo (jeigu nepavyksta suvaldyti imigracijos iš šalių, kurioms netaikomos ES laisvo judėjimo privilegijos, kyla klausimas, kaip tai atliepia išstojimo šalininkų argumentus.

Juolab, kad viena yra pasirašyti daugiau nei tūkstančio puslapių politinį-teisinį dokumentą, visai kas kita paversti kasdiene veikiančia sistema. Istorinių precedentų tam nėra, tad ir taisyklės virs kūnu vieninteliu įmanomu būdu – eksperimentuojant praktikoje.

Dėl to nėra prasminga ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra proceso laimėtojai, o kas – pralaimėtojai. Atsakymai gali būti įvairūs ir priklauso nuo to, kokiems kriterijams suteikiamas didesnis svoris. Viena vertus, ekspertai neabejoja, kad makroekonominiai JK rodikliai dėl to nukentės: šalies ekonomikos augimas artimiausią dešimtmetį kasmet bus 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) lėtesnis, nei būtų likus bendrijoje, o neigiamas poveikis prilygs pandemijos sukeltiems kaštams (žr. čia).

Be to, net ir nebūdami bendrijoje ir tiesiogiai nepriklausydami nuo ES taisyklių, JK politikai neišvengs nuolatinio dialogo bei derybų su Briuseliu, mat ES sudaro kone pusę JK prekybos apimčių. Kita vertus, kai kurios niūriausios prognozės (pvz., kad Londono finansinis centras masiškai persikels į vieną ES šalių jau nepasitvirtino.

Tuo metu ES neteko vienos svarbiausių narių. Pagal ES gyventojų skaičiaus praradimą „Brexit“ galėtų būti lygintina hipotetinei situacijai, jei Lietuva staiga netektų viso Kauno. Pablogėję ekonominiai ryšiai taip pat neprisidės prie atskirų ES valstybių ekonominio atsigavimo. Kita vertus, sunku nepastebėti, jog ES išliko stebėtinai vieninga: nors spėliota, jog Londonas derybų metu išnaudos taktiką „skaldyk ir valdyk“, dvidešimt septynios ES valstybės kalbėjo vienu balsu. Ir neatrodo, kad ES tarpe ryškėtų kita valstybė, kuri galėtų žengti britų pramintu keliu (net įtempti Briuselio ir Varšuvos bei Budapešto santykiai neskatina euroskepticizmo bangų).

Kaip ir bet kurios skyrybos, šios paliks šiokį tokį kartėlį. Nei ES, nei JK nenaudinga, kad jis užsitęstų – abi puses vienija vakarietiškos demokratijos, laisvės, žmogaus teisių vertybės, dėl kurių šiuolaikiniame pasaulyje reikia nemenkai pasivaržyti. Legendinis britų premjeras Winstonas Churchilis kadaise apie kontinentinę Europą sakė: „mes nebūsime vieni iš jų, bet su jais“. Tai ir turėtų būti naujų santykių lūkestis 2021 metams.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.