Linas Kojala. Jameso Bondo geopolitika

Visi filmai turi politinį prieskonį, o ypač – pramoginio žanro, kadaise teigė garsus vokiečių kino režisierius Wimas Wendersas.

Tema apie sudėtingą kino ir politikos santykį, nagrinėjama ir Lietuvos akademikų, įgavo pagreitį kylant ažiotažui dėl naujausio filmo apie Agentą 007 Jamesą Bondą. Jubiliejinis 25-asis bondiados filmas „Mirtis palauks“ užbaigia reikšmingą etapą (vien jau todėl, kad Danielis Craigas nebebus pagrindinio vaidmens atlikėjas). O tuo pačiu brėžia tematinę kryptį ateičiai, jei epopėja tęsis.

Šiame procese nepritrūksta dilemų, susijusių su geopolitika. Pavyzdžiui, ar šių dienų Bondo filmai pernelyg nenutolsta nuo tarptautinės politikos realijų. Jei anksčiau bondiada viena ar kita forma dažniausiai atspindėdavo realaus pasaulio politinį kontekstą (pvz., šaltojo karo metu pasirodė su šia tema susieti filmai, tokie kaip „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“), tai dabar šios sąsajos trūkinėja.

Tokį klausimą didelio dėmesio sulaukusiame komentare kelia amerikiečių apžvalgininkas Jamesas Crabtree. Jo teigimu, sunku paneigti, kad konkurencijos su Kinija tema dominuoja JAV politinių lyderių – ir vis labiau likusio Vakarų pasaulio valstybių – darbotvarkėse. Tą sąlygoja daugybė veiksnių – nuo nesutarimų prekyboje bei geopolitinių sankirtų iki technologijų plėtros bei vertybinių aspektų. Ką jau kalbėti apie COVID-19 kilmę. Dėl to JAV ir Kinijos santykiai vis dažniau pavadinami naujuoju šaltuoju karu.

Nepaisant to, Bondas, turėdamas didelę patirtį kovose su blogiukais iš sovietinio pasaulio, šiame „kare“ kol kas lieka nuošalyje.

Gal ir neturėtų būti kitaip? Vien jau svarstymas apie tai, kad demokratinių valstybių kino kūrėjai kažkodėl turėtų atliepti geopolitines realijas ir užimti normatyvinę poziciją, kelia abejonių.

Visgi sunku nematyti tendencijų, galimai turinčių poveikį režisierių sprendimams. Ir gerokai peržengiančių filmų apie Bondą ribas.

Rinkdamiesi temas, Holivudo kūrėjai negali ignoruoti įspūdingų Kinijos augimo tempų – jei 2010 m. Kinijoje buvo priskaičiuojama kiek daugiau nei 6 tūkst. kino ekranų, tai per dešimtmetį jų skaičius išaugo bene 13 kartų , paverčiant Kiniją didžiausia pasaulyje kino rinka. Kadangi lygiagrečiai augo vietos gyventojų perkamoji galia, kino pramonei ši šalis tapo itin reikšmingu pajamų šaltiniu – 2019 m. amerikietiški filmai Kinijos rinkoje atsiriekė kone trečdalį pajamų, sudariusių 2,6 mlrd. dolerių. Pandemija, užvėrusi kino sales Vakaruose, taip pat auganti konkurencija su „Netlifx“ ir panašiomis platformomis, Kinijos žiūrovų reikšmę tik didina.

Tą, žinoma, suvokia ir Kinijos valdžia. Tyrimai rodo, jog Pekinas nuogąstauja dėl esą žalingos užsienio autorių įtakos formuojant vietos gyventojų nuomonę, ypač jei kūriniuose yra skatinamos vakarietiškos vertybės. Be to, baiminamasi, jog milijonines auditorijas sutraukiantys kino filmai galėtų kurti negatyvų Kinijos įvaizdį pasaulyje. Todėl imamasi preventyvių priemonių, kad taip nenutiktų. Ir Kinijos rinkos patrauklumas čia tampa pagrindiniu svertu.

Paprastai tariant, Holivudo kūrėjai, norintys patekti į Kinijos rinką, anot tyrėjų, jau seniai turi laikytis tam tikrų nerašytų taisyklių. Pavyzdžiui, neįmanoma įsivaizduoti Kinijoje rodomo filmo, kuris neigiamai atsilieptų apie šios šalies politiką žmogaus teisių, Tibeto, Honkongo, Taivanio ar panašiais jautriais klausimais. Problemų kyla net ir atrodytų paprastesnėse situacijose: štai filmo „Misija neįmanoma 3” scena, kurioje rodomi džiaustomi rūbai Šanchajuje, buvo ištrinta iš Kinijos rinkai skirtos filmo versijos, mat esą formuoja negatyvų miesto įvaizdį. Yra ir atvirkštinių atvejų siekiant kurti pozityvų foną: pavyzdžiui, „Transformeriai 4” palankiai atsiliepė apie Kinijos gynybos ministeriją ir jos (realybėje problematišką) santykį su Honkongu.

Apskritai, anot Matto Schraderio, bene paskutiniai metai, kuomet pasirodė trys Holivudo filmai (tarp jų – „Septyneri metai Tibete“), kritikuojantys Kinijos Komunistų partijos politiką, buvo 1997-ieji. Jau tada Pekinas neleido suabejoti, jog panašūs bandymai ateityje susilauks sankcijų – filmai nepasieks milžiniškos auditorijos, kino studijos skaičiuos nuostolius. Anot nevyriausybinės organizacijos „PEN America“, siekiančios ginti saviraiškos laisvę, atstovo, „didžiausią nerimą kelia tai, kad Holivudas vis labiau normalizuoja išankstinę savicenzūrą, mat žino, kokias sąlygas kelia Pekino cenzoriai.“

Visgi panašu, kad artėja pokyčių metas. Visų pirma, Holivudas sulaukia vis aštresnės kritikos JAV viduje – ne tik dėl reikšmingų temų ignoravimo, bet ir dvilypumo. Juk lygiagrečiai tylos Kinijos atžvilgiu pastaraisiais metais netrūksta kūrinių, aštriai ir drąsiai kritikuojančių įvairias objektyvias JAV politines bei visuomenines ydas . Be to, nors Kinijos rinkos dalis amerikiečių filmams itin svarbi, ji linkusi mažėti. Pavyzdžiui, 2018 m. šioje šalyje pasirodė 63 Holivudo filmai, šiemet (kol kas) – tik 17 (naujausia bondiada turėtų būti pradėta rodyti spalio pabaigoje). Tą sąlygoja ir bendra negatyvi JAV ir Kinijos politinių santykių atmosfera, ir Pekino noras vis labiau apriboti konkurenciją, tokiu būdu siekiant paskatinti vietinių kūrėjų augimą.

Tad net jei „Mirtis palauks“ bando laviruoti tarp dviejų peilio ašmenų, ateities kūrėjams atrasti tokį balansą bus dar sudėtingiau. Kinas ir politika vis sunkiau atsiejami.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.