Linas Kojala. JAV ir Irano konflikto šaknys – gilios

Įtampa Vidurio Rytuose ir vėl auga; Jungtinės Valstijos nukovė Irano Revoliucinės gvardijos pajėgoms vadovavusį generolą Qasemą Soleimani. Irane, tarp režimo šalininkų, jis laikomas kone kultine persona – tiek dėl karinių pasiekimų, tiek dėl politinės lyderystės. Todėl laidojant generolą gatvėse ir vėl skambėjo šūkiai „mirtis Amerikai“, o Irano lyderiai pagrasino griežtu atkirčiu.

Vašingtone šis asmuo pirmiausiai sietinas su karinėmis operacijomis, kurių metu žuvo amerikiečių ir sąjungininkų kariai, taip pat kruvinų konfliktų regione kurstymu. Donaldas Trumpas Q. Soleimani tiesiai šviesiai vadino „teroristų lyderiu“, kuris rengėsi naujiems išpuoliams.

Baiminamasi, kad tai gali įplieksti naują karinį konfliktą. Ypatingai žinant, kokie nuo seno komplikuoti šių dviejų valstybių santykiai.

Jungtinių Valstijų ir Irano santykių aštrėjimas prasidėjo šeštajame dešimtmetyje. Nafta turtingas Iranas domino Vakarų šalis, kurios nuogąstavo dėl vietinių politinių lyderių, galinčių sutrikdyti šios žaliavos prekybą. Todėl ne be britų ir amerikiečių pastangų buvo nuverstas Irano premjeras, norėjęs nacionalizuoti naftos sektorių. Vietoje jo valdžia ketvirčiui amžiaus suteikta šachui Mohamadui Reza Pehlevi.

Šachas siekė įgyvendinti sekuliarias reformas ir perimti vakarietišką gyvenimo būdą, tačiau darė tai represyviais metodais ir po ketvirčio amžiaus prarado valdžią. Prasidėjo Irano revoliucija, kuri 1979 metais virto Irano Islamo Respublikos paskelbimu. Tuo pat metu Irano studentai atakavo Jungtinių Valstijų ambasadą ir daugiau nei metams įkaitais paėmė 52 amerikiečius. Nors galiausiai jie buvo išlaisvinti, užpuolikų šūkiai „mirtis Amerikai“ giliai įsirėžė amerikiečių užsienio politikos strategams.

Vėliau sekę karai Vidurio Rytuose Irano ir Jungtinių Valstijų interesus išskyrė dar labiau, tačiau atrodė, kad istorinis žingsnis bus padarytas 2015 metais. Tuo metu Jungtinės Valstijos, kartu su kitomis didžiosiomis šalimis, pasirašė susitarimą su Iranu dėl šios šalies branduolinės programos. Jo esmė – Iranui švelninamos ekonominės sankcijos mainais į tai, kad nebus plėtojama branduolinė ginkluotė. Tiesa, susitarimas buvo kontraversiškas ir netrukus patys amerikiečiai su prezidentu Trumpu priešakyje iš jo pasitraukė bei sugrįžo prie ekonominio spaudimo politikos. Dėl jos Iranas patiria milžiniškus nuostolius – bendrasis vidaus produktas pastaruoju metu susitraukė kone dešimtadaliu.

Esama situacija optimizmo taip pat nekelia. Beveik nėra abejonių, kad dėl nukauto Q. Soleimani Iranas imsis atsakomųjų veiksmų. Tarp galimų taikinių – atakos prieš komercinius laivus Persijos įlankoje, taikymasis į Jungtinių Valstijų ar sąjungininkų karines bazes regione bei diplomatines atstovybes, kibernetinės atakos. Tiesa, šie veiksmai nebūtinai bus tiesiogiai priskirtini Teheranui; Iranas turi daugybę sąjungininkų, atliekančių savotišką tarpininko funkciją ir leidžiančių bent jau oficialiai kratytis atsakomybės.

Neatmestinas ir karinio konflikto eskalacijos scenarijus, nors jis šiandien neatrodo labiausiai tikėtinas. Iranas yra pernelyg didelis, kad karas baigtųsi greitai. Be to, amerikiečiai jau kurį laiką siekia mažinti savo įsitraukimą Vidurio Rytuose, o ne pradėti naujas operacijas. Pastebima ir tai, kad Irane pastarosiomis dienomis pradėtas formuoti naratyvas, kad Jungtinės Valstijos siekia įvelti šalį į karą, todėl Teherano užduotis yra dvejopa; viena vertus, atsilaikyti šiam spaudimui; kita vertus, išlaikyti orumą bei surengti atsakomąsias atakas.

Nepaisant to, galime neabejoti, jog įtampa, bent jau kurį laiką, neslūgs. Todėl kaimyniniame Irake vietos karius rengiančios NATO narės, tarp jų ir Lietuva, jau paskelbė laikinai stabdančios šią programą. Konfliktinės situacijos suvaldymas yra visų pusių ilgalaikis interesas, tačiau racionalūs argumentai ne visada būna patys įtikinamiausi.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.