Linas Kojala. Kaip Beethovenas paaiškintų Pratasevičiaus įkalinimą

O, kaip šviesu, kaip šviesu!

Ar tai tiesa, kad mes laisvai alsuoti galim?

Kalinių choras iš operos „Fidelio“

Bene svarbiausia didžiųjų meno kūrinių vertybė – viršlaikiškumas. Genialūs kompozitorių, dailininkų, rašytojų ar bet kurios kitos meno šakos atstovų kūriniai siunčia prasmės žinią net ir po kelių šimtmečių.

Tai, ką pastaruoju metu regime Baltarusijoje, gali būti analizuojama ne tik naudojant įprastus politologinius įrankius, tokius kaip geopolitika, autoritarinių režimų išlikimo teorijos ar galingiausių valstybių užsienio politikos strategija.

Galbūt kartkartėm procesus prasmingesnėmis spalvomis atskleidžia meno prizmė.

Netruktume pastebėti, kad istoriniame kontekste Baltarusijos režimo kova prieš savo piliečius nėra unikali. Žinoma, ji ypatinga dalyviams ir amžininkams, tačiau panašūs laisvės siekiai, motyvai, idealizmo ir klastos grumtynės vyko ne sykį. Tai įamžinta kūriniuose.

Toks jausmas neapleidžia žiūrint garsiąją – ir vienintelę – Ludwigo van Beethoveno operą „Fidelijus” („Fidelio“), pastatytą dar XIX a. pradžioje. Joje pasakojama apie Florestaną, kuris ryžosi stoti prieš neteisybę bei atskleisti kilmingo ir įtakingo Dono Picaro nusikaltimus. Dėl to Florestanas buvo „pradangintas“ – įkalintas giliame kalėjimo, kurį valdo Picaras, požemyje.

Su tokia lemtimi nesusitaikė Florestano mylimoji Leonora. Persirengusi jaunuoliu ir pasivadinusi Fidelijumi (Ištikimuoju), ji užsitarnavo kalinių prižiūrėtojo pasitikėjimą ir aptiko savo vyrą. Bet Picaras, išsigandęs žinios apie neplanuotą ministro Dono Fernando apsilankymą, kuris būtų atskleidęs nusikaltimą prieš Florestaną, nusprendžia kaliniu atsikratyti jį nužudydamas.

Leonora meta iššūkį Picarui – laiku įsikišdama, ji atskleidžia tikrąją savo tapatybę ir su ginklu rankoje apgina vyrą. Atvykęs ministras atpažįsta požemyje savo draugą Florestaną ir jį išvaduoja, o Leonora tampa drąsos, pasiaukojimo ir triumfo prieš neteisybę simboliu.

Kaip ir daugelis Beethoveno kūrinių, ši opera daugialypė ir daugiaprasmė. Savitų aplinkybių kontekste cenzoriai nematė jos grėsmės net ir nacionalsocialistinės Vokietijos ar diktatūros Argentinoje valdymo metu.

Visgi opera siunčia žinią apie laisvę ir tikėjimą, kad individas valingais bei ryžtingais veiksmais yra pajėgus pakeisti likimą. Tiek asmeninį, tiek savo šeimos, tiek bendruomenės plačiąja prasme. Neverta laukti ankstesniuose operose vyravusių stebuklinių motyvų – magijos, nepaaiškinamų įvykių, „riterių ant balto žirgo“, kurių dėka nepalankios aplinkybės virsdavo tiesos pergale. Pasaulyje po Apšvietos ir Prancūzijos revoliucijos tokių įvykių baigtis priklauso nuo žmonių pasirinkimų.

Šiuo kūriniu pradedami griauti ir kai kurie socialiniai stereotipai. Atlikdama kertinį vaidmenį, Leonora neleidžia moters personažui likti vyro šešėlyje, antrame plane. Nors aiškiai nedeklaruoja platesnių politinių siekių, jos asmeniniu pavyzdžiu skleidžiama žinia apie respublikoniškus laisvės, lygybės, brolybės principus apsaugančią stiprią moterį. Ypač scenoje, kuomet ji su ginklu atsistoja tarp Picaro ir savo vyro, tokiu būdu užkirsdama kelią vietinio tirono, kurį motyvuoja tik asmeninės naudos ir galios išsaugojimo tikslai, niekšybei.

Visa tai svarbu ir šiandien, praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo pirmoji „Fidelio“ pastatymo. Juk Baltarusijoje, kurios pilietinė visuomenė taikiais būdais išreiškė nepasitenkinimą visvaldžiu režimu, drama taip pat persipynusi su tragedija.

Įkalintas žurnalistas Romanas Pratasevičius savotiškai įprasmina Florestaną – asmenį, kurio laisvas kalbėjimas tapo nelaisvės priežastimi. Operos veikėjo žodžiais, negandos jį užklupo todėl, kad „pasiryžau sakyti tiesą, už tai buvau supančiotas grandinėmis“.

Būtent tokie asmenys yra patys pavojingiausi režimui, ir nesvarbu, kokiu vardu jie pasivadintų. Vedamas galios išsaugojimo siaurai klikai siekių, tironas parodo esantis pasirengęs imtis beprotiškiausių priemonių.

Vienas asmuo ir jo laisvas žodis, pasirodo, gali tapti tokiu pavojingu, kad Baltarusijos atveju prireikia įjungti visą „jėgos mašineriją“ bei priverstinai nutupdyti keleivinį lėktuvą, sukeliant pavojų šimtams žmonių.

Prieš civilius pakelti naikintuvai ir „drąsa“ spjauti į tarptautines normas gali pasirodyti kaip stiprybė, bet taip nėra. Priešingai, tai itin vaizdingas silpnumo deklaravimas. Tam ryškiausią paskatą suteikė Baltarusijos pilietinės visuomenės įsisąmoninimas, jog toleruoti neteisybės nebegalima. Neverta laukti ir stebuklingo ar magiško situacijos išsisprendimo „iš šono“. Sutelkta bendruomenė, prieštaraudama savisaugos instinktui ar baimei, kyla iš individo pasiryžimo spręsti savo likimą. Baltarusijoje šia prasme itin ryškiai matomos moterys, nepabūgusios grasinimų susidoroti.

Ar tai garantuoja sėkmę? Anaiptol. Naivu tikėtis ir to, kad kelyje nebus sutikta dvejojančiųjų, tokių kaip kalėjimo prižiūrėtojas, nenorėjęs pats teptis rankų pražudant Florestaną, tačiau dėl aukso sutikęs bent jau iškasti jam duobę.

Bet žengus pirmą žingsnį, patį sudėtingiausią, atsukti laiko atgal nebepavyks.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.