Linas Kojala. Kas mes pirštinę Donaldui Trumpui?

Jau po metų – 2020 m. lapkričio pradžioje – vyks Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai. O praktiškai balsavimas prasidės ir dar gerokai anksčiau – vasario pradžioje Ajovos valstijoje Demokratų rinkėjai pirmąsyk išreikš poziciją, kuris iš partijos kandidatų turėtų mesti iššūkį Donaldui Trumpui.

Kol kas lyderis tarsi ir yra aiškus; Baracko Obamos administracijoje viceprezidento pareigas ėjęs Joe Bidenas pirmauja nacionalinio lygmens apklausose; šiose jo populiarumas siekia apie 26 proc. ir yra aukštesnis, nei artimiausių persekiotojų – senatorių Elisabeth Warren ir Bernie Sanderso. Ne veltui J. Bidenas jau ilgą laiką laikomas favoritu, sutraukiančiu ir didžiausią žiniasklaidos susidomėjimą; galimam savo oponentui aršios kritikos – ir „mieguisto“ kandidato etiketės – nepagaili ir pats prezidentas D. Trumpas.

Visgi faktiškai lemiamą dieną vyksta ne vieneri, o penkiasdešimt skirtingų rinkimų skirtingose valstijose, todėl aktualiausi ne nacionaliniai politikų reitingai, o bent jau šiokie tokie pjūviai atskiruose regionuose. Juo labiau, kad pats rinkimų procesas vyksta iš eilės balsuojant visoms valstijoms, tad pirmieji rezultatai net ir sąlyginai mažiau gyventojų turinčiose vietose gali turėti neproporcingai didelę įtaką formuojant emocinį foną – kitaip tariant, „lyderių“ ir „atsiliekančiųjų“ įvaizdį.

Todėl pažvelgus į pirmąsias balsavimo vietas vaizdas ima keistis. Jau minėtoje Ajovoje J. Bidenas kol kas tėra ketvirtoje vietoje; nors atsilieka nuo lyderės E. Warren vos penkiais procentais, toks rezultatas neturėtų jo džiuginti. Ne ką geriau ir Naujajame Hempšyre, kur J. Bidenas tėra trečias, o pirmauja Bernie Sandersas. Iškart po to seksiančiose Pietų Karolinoje ir Nevadoje lyderystė jau priklauso J. Bidenui, bet šių valstijų rinkėjai keliaus prie balsadėžių jau žinodami ankstesnius rezultatus, todėl nuotaikos gali būti pakitusios.

Kitas svarbus Jungtinių Valstijų rinkimų kriterijus – pinigai. Kandidatai varžosi, kuris sugebės pritraukti daugiausiai paramos, mat jos mastai stiprina įvaizdį, kad pergale tiki ne tik pats politikas, bet ir jo rėmėjai. Čia J. Bidenas taip pat smunka žemyn; jei balandžio–birželio mėnesiais jis sukaupė 22 milijonus dolerių ir nusileido tik vienam oponentui, tai liepą–rugsėjį su beveik 16 milijonų dolerių jis liko tik ketvirtas. Todėl kritikai jau dabar pabrėžia, kad viceprezidentas nesugeba mobilizuoti ir įkvėpti elektorato, atrodo kiek pavargęs, neįkvepiantis. Kad tai be galo svarbu, galėtų papasakoti Hillary Clinton, kuri prieš trejus metus taip ir nesugebėjo paneigti panašių abejonių ir galiausiai krito prieš D. Trumpą.

Visgi J. Bidenas turi vieną privalumą. Nuomonių apklausose, kuriuose atskiri demokratų kandidatai priešpastatomi ne vienas kitam, o D. Trumpui, viceprezidentas demonstruoja daug geresnius rezultatus nei partijos kolegos. „New York Times“ neseniai atliktas tyrimas parodė, kad J. Bidenas įveiktų D. Trumpą ir Mičigane, ir Pensilvanijoje, ir Viksonsine, ir Flordijoje, ir Arizonoje – valstijose, kuriose virs lemtingi mūšiai dėl prezidento posto. Tuo metu ir E. Warren, ir B. Sandersas – bent jau dabar – ten D. Trumpui neprilygtų.

Taip yra todėl, kad J. Bidenas save pristato kaip sąlyginai nuosaikų, centristinių pažiūrų, tradicinį kandidatą. Tai gali būti ir silpnybė – daug amerikiečių yra nusivylę politiniu elitu, – tačiau leidžia tikėtis platesnio elektorato paramos. Ne tiek jau daug amerikiečių yra ideologiškai nutolę į politinę dešinę ar kairę; didesnė dalis dairosi politiko, kuris galėtų sutelkti šalį bei ieškoti konsensuso, o ne papildomo visuomenės supriešinimo. Tą ir bando siūlyti J. Bidenas, teigdamas, jog kalbėtųsi su visais.

Tuo metu likę du Demokratų partijos lyderiai – E. Warren ir B. Sandersas – pasirinko žengti kitu keliu. Abu save pristato kaip progresyvius politikus, kurie nebijo kalbėti ir apie socialistinių idėjų įgyvendinimą Jungtinėse Valstijose. Nors vidiniame Demokratų partijos balsavime tai gali atrodyti patrauklu, nacionaliniu mastu tokios idėjos kaip sveikatos apsaugos sistemos suvalstybinimas, brangstanti elektros energija dėl „žaliųjų“ mokesčių ar didelis atvirumas imigrantams kelia kur kas daugiau nuogąstavimų.

Ne veltui kai kurie Demokratų partijos lyderiai jau dabar pripažįsta nerimaujantys, kad susikoncentravę į vidines kovas kandidatai galiausiai pamirš pagrindinę savo misiją – nugalėti D. Trumpo galimybės būti perrinktam, bent jau trumpuoju laikotarpiu, išaugs. O toliau viską lems rinkimų kampanija, kuri žada būti brutali ir bekompromisė.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.