Linas Kojala. Kodėl eiliniam amerikiečiui turėtų rūpėti Ukraina?

„Turėti sąjungininkų – brangus malonumas“, – tokią tezę išgirdau susitikime su politiku, atstovaujančiu įtakingą Azijos valstybę.

Kalbėtojas akcentavo, jog JAV sąjungininkų gausa yra ne stiprybė, o silpnybė. Net jei Vakarų šalis jungia bendras vertybinis pamatas, derinti interesus – komplikuota užduotis.

Sąjungininkų nauda abejoja ir dalis amerikiečių. Narystei NATO pritaria 62 proc., bet daugiau nei trečdalis yra nusiteikę skeptiškai. Tai atsispindi ir politikų retorikoje. Į JAV prezidento postą vėl nusitaikęs Donaldas Trumpas teigia, kad Europos saugumas turėtų būti pačių europiečių rūpestis. Jam antrina ir ambicijų patekti į Baltuosius rūmus turintys respublikonai, ypač Vivekas Ramaswamy‘is ir Ronas DeSantisas, o taip pat ir dalis demokratų.

Ar gali būti taip, kad JAV santykį su sąjungininkais permąstys? Juk pagrindinė JAV konkurentė Kinija formalių gynybos įsipareigojimų neplėtoja.

Juolab, kad istoriškai JAV susisaistymo vengdavo. Nuo JAV susikūrimo iki XX amžiaus pradžios dominavo izoliacionizmo idėja, kurios esmė – žvelgti į pasaulį per saugų atstumą. Dviejų vandenynų ir draugiškų kaimynų apsuptai JAV neturėtų rūpėti, kas vyksta užjūriuose. Tai įprasmino prezidentas Johnas Quincy‘is Adamsas, teigdamas, jog JAV neturi pasaulyje ieškoti „monstrų, kuriuos reikia sunaikinti“.

Izoliacionizmas viena ar kita forma dominavo bene iki pat JAV įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą. Tik po to sąjungininkų telkimas ir aktyvi užsienio politika tapo nauja norma.

Rezultatas – įsipareigojimų sąjungininkams gausa. Vien iš NATO narių, kuriems galioja kolektyvinio saugumo principas, JAV jų turi 30. Dar 19 šalių turi „svarbios ne NATO valstybės sąjungininkės“ statusą. Jis neįpareigoja ginti, bet skatina bendradarbiavimą (pvz., supaprastina ginkluotės įsigijimus, pratybų organizavimą ir pan.). Tarp šių šalių – Japonija, Pietų Korėja, Australija, Izraelis, Brazilija ir kitos. Bent keliolika valstybių nepatenka nė į vieną iš šių kategorijų, bet neabejotinai yra artimos JAV – pvz., (vis dar formaliai) ne NATO narė Švedija, taip pat Ukraina, Sakartvelas ir kitos.

Tad iš viso JAV saugumo garantijomis, anot mokslininko Michaelo Beckley‘io, kliaujasi per 60 pasaulio valstybių – arba, 2014 metų skaičiais, maždaug ketvirtadalis populiacijos. Priklausomybė nuo JAV – milžiniška, nes aiškių alternatyvų neturi nei Europa, nei, tarkime, Japonija ar Pietų Korėja. Nuo JAV reikšmingai priklauso šiandienos ir ateities Ukrainos gynybiniai pajėgumai bei NATO rytinio sparno saugumas. Ar ne todėl apie 70 proc. visų NATO narių gynybos išlaidų sudaro JAV dalis?

Eiliniam JAV mokesčių mokėtojui Kanzase, Nebraskoje ar Kentukyje galėtų kilti klausimas, kodėl geopolitinės įtampos už tūkstančių kilometrų turėtų rūpėti. Juk reaguojant tenka skirti JAV lėšas, o kritiniu atveju galėtų tekti siųsti ir karius.

Atsakyti į tai nėra paprasta. Juk įsipareigojimai – ir jų sukeliami kaštai – matomi. O nauda – mažiau apčiuopiama.

Vis tik istorijos pamokos rodo, kad preventyvūs veiksmai užkertant kelią priešiškų jėgų įsigalėjimui yra efektyviau nei dorojimasis su pasekmėmis. Geriausia to iliustracija – Antrasis pasaulinis karas. Nors amerikiečiai vengė tiesioginio įsitraukimo, 1941 metais tapo akivaizdu, jog totalitarinių jėgų įsigalėjimas Europoje ar Azijoje tiesiogiai graso JAV. Perl Harboras buvo skaudžiausia to iliustracija. Todėl karo žaizdos nustūmė izoliacinės politikos šalininkus į šalį ir 1949-aisias lėmė NATO susikūrimą. Žinoma, padaryta ir klaidų, ypač intervencijose Vidurio Rytuose ir kitur. Bet bendra kryptis nuo to laiko nesikeitė.

Šį konsensusą lėmė supratimas, jog nauda – platesnė. Sąjungininkų bendrystė siunčia signalą agresoriams net nemėginti kėsintis. Negalime žinoti, „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau NATO kolektyvinės gynybos V straipsnis per visą istoriją buvo panaudotas tik vieną kartą – Rugsėjo 11-osios išpuolio prieš JAV kontekste. Tad atgrasymas veikia.

Be to, buvimas prie bendro stalo yra paskata ieškoti sutarimo. Geri Vakarų valstybių tarpusavio santykiai nėra savaime suprantami; tai turi būti kultivuojama. Todėl sunku tikėtis, kad iš bendro klubo būtų išmetama valstybė-narė, net jei vienu ar kitu metu jos politiniai lyderiai kelia iššūkių.

Amerikiečiams taip pat itin svarbu užkardyti branduolinio ginklo sklaidą. Kuo daugiau šalių – ar juo labiau kvazivalstybinių darinių – įgis masinio naikinimo ginklą, tuo didės rizikos. Todėl JAV saugumo skėtis atliko reikšmingą vaidmenį užkardant priešininkus, o taip pat mažinant paskatas papildomo saugumo veiksnių dairytis Vokietijai ar Pietų Korėjai.

Taip pat nėra įrodymų, kad įsipareigojimai įveltų JAV į konfliktus, prieštaraujančius amerikiečių interesams. Netgi priešiningai, sąjungininkų gausa padeda išvengti kraštutinių sprendimų, nes dažniausiai tenka ieškoti sutarimo.

Galiausiai kuriama ir ekonominė pridėtinė vertė. Tyrimai rodo, kad JAV reikšmė sąjungininkams sudaro terpę palankiems investiciniams ir ekonominio bendradarbiavimo sprendimams. Be to, stabilumas skatina prekybinių ryšių intensyvėjimą – skaičiuojama, jog sąjungininkų statusas augina prekybos apimtis.

Visi šie argumentai galioja ir Ukrainos atveju. JAV svarbu, kad Europoje neįsigalėtų revanšistinis Kremliaus režimas, kurio grėsmingos ambicijos greitai peržengtų Ukrainos ribas. Tai ne tik griautų Europos saugumo architektūrą ar mažintų ekonominio augimo potencialą, bet ir verstų JAV įsitraukti tiesiogiai. Negana to, JAV pasyvumas verstų abejoti amerikiečių pažadais ir kitus sąjungininkus, o priešininkai suvoktų tai kaip silpnumą, kuriuo galima pasinaudoti.

Juolab, kad ukrainiečiai didvyriškai kaunasi už savo ir žemyno saugumą, tad JAV parama pirmiausia apima finansus. Nors jos mastai vertinami dešimtimis milijardų, nuo didelio masto invazijos pradžios iki šių metų vasaros jie sudarė mažiau nei dešimtadalį metinio JAV gynybos biudžeto.

Tad kitų metų JAV prezidento rinkimai bus globalus įvykis ne todėl, kad yra spalvingas ir kontroversiškas, o dėl pasekmių globaliam saugumui. Dažnai Lietuvoje skambantis lūkestis, kad JAV „gali daugiau“ (ypač paramos Ukrainai kontekste), yra logiškas, bet JAV „gali ir mažiau“. Nors netrūksta argumentų, kodėl sąjungininkai yra ir idėjinis, ir pragmatinis JAV interesas, jų apibrėžimas yra lakus. Nėra garantijų, kad tai niekada nesikeis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.