Linas Kojala. Kodėl subyra autoritariniai režimai?

Tūkstančiai protestuojančių žmonių gatvėse ir nerimastingai į šiuos procesus pro aukštų rūmų langus žvelgiantys autoritariniai lyderiai. Tokį vaizdą per pastarąjį dešimtmetį matėme tikrai ne kartą. Protestų bangos ritosi nuo Šiaurės Afrikos iki regiono visai greta Lietuvos.

Protestai visuomet sukeldavo stebinčiųjų emocijas, mat vaizdai gatvėse šokiruodavo, jaudindavo, įkvėpdavo, kartkartėmis – nuvildavo. Dažnai šie judėjimai paskatindavo esmingus politinius pokyčius ar net revoliucijas. O kai kuriais atvejais neatnešė beveik jokio apčiuopiamo rezultato.

Visgi kodėl kai kurie autoritariniai režimai subyra, o kiti net ir po krizės išlipa tarsi sausi iš balos? Kodėl dalis subyrėjusiųjų autoritarinių šalių tampa demokratijomis, o kitos pereina iš vienokio autoritarizmo į kitokios formos diktatūrą?

Atsakymus į šiuos klausimus jau ne vieną dešimtmetį pateikia politikos mokslininkai. Pavyzdžiui, išsami amerikietės Ericos Frantz studija parodė, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 2014 metų subyrėjo net 239 autoritariniai režimai.

Dažniausia jų žlugimo priežastis buvo vadinamieji „rūmų perversmai“, kuomet prieš dominuojančią partiją ar vienvaldį lyderį sukildavo kiti elito grupės atstovai. Antra populiariausia pokyčių priežastis, anot tyrėjų, yra rinkimai; nors autoritarinės sistemos tik imituoja skaidrų balsavimo procesą, anaiptol ne visuomet pavyksta suvaldyti tokiu būdu iškylančius naujus lyderius. Rinkimų svarba ypač išaugo po Šaltojo karo. Galiausia trečia dažniausia autoritarinių sistemų žlugimo priežastis yra masiniai protestai.

Šioje vietoje svarbu stabtelėti. Išties, skaičiai rodo, kad autoritarines sistemas dažniau sugriauna vidiniai elito konfliktai, o ne protestuojantieji. Be to, skaičiuojama, jog tik maždaug kas dešimtas protestų judėjimas pasiekdavo keliamus tikslus.

Visgi neverta pamiršti, kad dažnai būtent tūkstančiai žmonių gatvėse paskatindavo aplink diktatorių susibūrusį elitą – kitus politikus, kariškius, biurokratus – juo suabejoti, tad protestų įtaka yra neabejotinai reikšminga. Ypatingai tų, kurie vyksta taikiai ir nesudaro prielaidų abejoti savo gerais ketinimais.

Kada autoritariniai režimai ima silpnėti? Nieko nenustebins teiginys, kad tokios sistemos ima braškėti susidūrusios su ekonominiais sunkumais. Jei valstybė, net ir nebūdama demokratine, užtikrina šiokį tokį pragyvenimo lygį, kritinė masė pokyčiams gali ir nesusidaryti.

Tačiau kai tik kyla ekonominės krizės ir paaiškėja, jog per savo valdymą pralobę diktatoriai bejėgiai užtikrinti bent minimalią visų piliečių gerovę, jų pozicijos ima drastiškai silpti. Pavyzdžiui, neabejotina, kad viena iš svarbiausių protestų Baltarusijoje priežasčių yra tai, kad gyventojų realiosios pajamos per pastarąjį dešimtmetį praktiškai nepadidėjo.

Čia ir atsiskleidžia demokratijos stiprybė prieš autoritarizmą. Demokratinėse šalyse nusivylimas lyderiais per krizes dažnas reiškinys, tačiau reguliariai vyksta skaidrūs rinkimai, užtikrinantys galimybę pokyčiams. Tuo metu autoritarinės sistemos gali pasiūlyti tik tą patį per tą patį.

Tiesa, autoritarinės sistemos subyrėjimas nereiškia, jog automatiškai triumfuoja demokratija. Skaičiuojama, kad maždaug pusė revoliucijų sukuria terpę demokratizacijai, o likusios paskatina naujos formos autoritarizmą (tiesa, per pastaruosius tris dešimtmečius demokratizacijos skaičiai kiek išaugo). Tai – geriausias įrodymas, jog tvarus demokratijos suklestėjimas reikalauja ilgo ir nuoseklaus darbo. O sėkmę gali laiduoti tik stipri ir ryžtinga pilietinė visuomenė.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako