Linas Kojala. Macrono Prancūzija ir demokratijų apsiaustis
Kapinės yra pilnos „nepakeičiamųjų“, kadaise sakė Prancūzijos lyderis Charlesas De Gaulle‘is. Emmanuelis Macronas, neretai savo sprendimus grįsdamas De Gaulle‘io idėjomis, siekė paneigti bent tai, kad prancūzai persisotina po vienos prezidento kadencijos. Juk nuo 1958-ųjų į Eliziejaus rūmus antrai kadencijai sugrįžo vos trys – ir nei karto per pastaruosius du dešimtmečius.
Vakar Macronui pavyko tapti ketvirtuoju perrinktųjų sąraše. Tiesa, pergalė prieš Marine Le Pen nebuvo tokia įspūdinga, kaip prieš penkerius metus – tuomet toje pačioje dvikovoje Macronas gavo 2/3 balsų. Šį sykį kraštutinių dešiniųjų kandidatė išaugino savo rėmėjų skaičių iki 42 proc., ir pristatė tai kaip didelį pasiekimą.
Su tuo ginčytis sunku – ir Le Pen, ir trečioje vietoje pirmame ture likęs kraštutinių kairiųjų kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas įrodo, kad Prancūzijoje radikalios jėgos turi gausų palaikymą. Tą sąlygoja gyventojų susirūpinimas augančiomis kainomis, nerimas dėl ateities globalių krizių akivaizdoje, nusivylimas politikais, kurie laikomi „atitrūkę nuo žmonių“.
Pastaroji problema kamuoja ir Macroną, kuris laikomas „arogantišku“, „elitistu“, pernelyg linkusiu pamokslauti. Prezidento rėmėjai atkirstų, jog tai kritika politikui, kuris sprendimus grindžia faktais, o ne šūkiais.
Šie rinkimų rezultatai leis lengviau atsikvėpti kitoms ES ir NATO valstybėms. Ne tik dėl daugelį metų reikštų Le Pen simpatijų Vladimirui Putinui – Kremliaus vado nuotrauka spaudžiant ranką jai turėjo būti kandidatės rinkiminio lankstinuko puošmena (prasidėjus invazijai į Ukrainą, to atsisakyta).
Le Pen nutolo nuo kadaise siūlytų idėjų, tokių kaip referendumas dėl euro ateities Prancūzijoje, tačiau išliko euroskeptikų ir transatatlantinių santykių kritikų gretose. Ji žadėjo ir simbolinius dalykus (nukabinti Europos Sąjungos vėliavas nuo viešų pastatų bei mažiau bendradarbiauti su Vokietija), ir praktiškesnis sprendimus (atkurti Šengeno erdvės sienų kontrolę bei pasitraukti iš NATO integruotų karinių struktūrų).
Svarbiausia, kad Le Pen norėjo diplomatiją grįsti ne daugiašaliais formatais, o dvišaliu bendradarbiavimu. Kitaip tariant, didžiosios valstybės turi kalbėtis su didžiosiomis, jei reikia – ir slapčia.
Tai būtų pokario Vakarų Europos politikos principų revizija. Tragiškos istorijos pamokos mokė, kad į sprendimų priėmimą būtina įtraukti visas valstybes, nepaisant jų dydžio. Tai – ES, NATO ir kitų panašių organizacijų pamatas. Net jei susitarimo paieškos kelių dešimčių valstybių tarpe – klampios, skirtingų interesų ignoravimas veda prie nestabilumo.
Jei Macrono idėjos pristatytos kaip „globalistų“ interesų atstovavimas, tai Le Pen tikino ginanti nacionalinius interesus. Net jei remiamasi ir pagrįstomis prielaidomis – sunku neigti, kad globalizacija sąlygojo ne vien pozityvius, bet ir negatyvius reiškinius, įskaitant pajamų nelygybės Vakaruose augimą, – šalutinis šių idėjų efektas verčia nuogąstauti.
Vakarų demokratija, žmogaus teisių principai yra trapūs. Jie susiduria su vis didesniu autoritarinių jėgų spaudimu. Nėra būdų juos spręsti pavieniui. Vidinio susiskaldymo skatinimas, prisidengiant siaurais nacionaliniais interesais, tėra atvirkštinis diktatorių „skaldyk ir valdyk“ tikslo realizavimas.
Tą įsisąmonina ir Macronas. Jo pirmosios kadencijos didžiosios idėjos – paversti Europą geopolitine veikėja, surasti sutarimą su Rusija, peržiūrėti NATO veikimą, pažaboti transnacionalinių kompanijų įtaką – ne visada turėjo tvirtą pagrindimą. Ne visada jos buvo efektyviausiu būdu derinamos ir su sąjungininkais.
Visgi daugiašališkumo principas buvo Macrono politikos ašis. Todėl šiandien Prancūzija ne tik siunčia artileriją Ukrainai, bet ir palaiko sankcijas Kremliaus naftai bei stiprina NATO rytinio sparno valstybių gynybą. Tokia Prancūzija, net ir nerimastingai žvelgdama į praeities didybę, supranta, kad ateitis yra neatsiejama nuo Vakarų valstybių šeimos sėkmės.
Juk ne veltui Bendžaminas Franklinas – pirmasis JAV ambasadorius Prancūzijoje – kadaise sakė: arba susitelksime ir būsime kartu, arba kabosime po vieną.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
