Linas Kojala. Mentalinis lūžis?

„Linai, turite suprasti, kad ateina globalizacijos, tokios, kokia ji buvo, pabaiga; grįžtame į dvipolį pasaulį.“

Tai buvo vieni pirmųjų žodžių, kuriuos man pasakė Jamesas L. Jonesas. Kai susisiekėme telefonu, šiek tiek nerimavau – juk kitame laido gale autoritetingas Generolas, anksčiau vadovavęs JAV ir NATO pajėgoms Europoje.

Tačiau jis mielai sutiko pasikalbėti apie tarptautinės politikos iššūkius, o taip pat ir prisiminti darbą Baltuosiuose Rūmuose – prieš maždaug dešimtmetį jis buvo pagrindinis prezidento Baracko Obamos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

Šiandien, leisdamas laiką namuose viruso kamuojamoje Floridos valstijoje, Jonesas analizuoja vykstančią kovą su pandemija. Ir neturi abejonių, kad tai suformuos naują globalios politikos status quo, susidedantį iš dviejų didžiųjų galių konkurencijos.

Kinijos galios augimas jau senokai niekam nekelia abejonių. Visgi pastaruoju metu ši šalis pradėjo aktyviau galią versti lyderyste, tam tikra prasme pasinaudojant Vakarų sumišimu bei pasyvumu; kol Vakarų šalys, o ypač JAV, desperatiškai mėgina suvaldyti viruso plitimą ir gelbėja gyvybes, Pekinas siunčia siuntas po siuntos po visą pasaulį bei minkštosios galios instrumentais stiprina įtaką.

Tai – sveikintina, mat pagalbos daugeliui valstybių išties reikia. Atrodytų, dėl to Kinija iš šios suirutės gali išeiti kaip laimėtoja, padidinusi kitų valstybių priklausomybę nuo jos pagalbos ir pagerinusi įvaizdį.

Visgi tam yra prieštaraujančių. Kinijos raumenys auga tuo pat metu, kai yra kvestionuojami šios šalies veiksmai pandemijos akivaizdoje; ekspertai nuogąstauja, kad tikrasis viruso mastas Kinijoje gali būti nuslėptas, o aukų skaičius viršyti oficialią statistiką kelis ar keliolika kartų.

Patikrinti to beveik neįmanoma, nes Kinija negarsėja vietos žiniasklaidos laisve ar atvirumu tarptautinių stebėtojų vertinimui. Jei Pekino lyderiai būtų buvę atviresni ir įsileidę tarptautinius ekspertus anksčiau, nei sausio pabaigoje, globalų viruso plitimą galbūt būtų buvę įmanoma pristabdyti.

Anot Joneso, ilgainiui Pekino slapukavimas bus narstomas dar atidžiau ir atvers galimybių langą laikytis didesnio politinio ir ekonominio atstumo nuo Kinijos. Tai iš dalies jau vyksta. Vienas britų analitinis centras skaičiuoja, kad šalies vyriausybė turėtų reikalauti iš Pekino 350 milijardų svaro sterlingų kompensacijos dėl viruso nesuvaldymo bei virsmo pandemija.

JAV Kongrese jau skinasi kelią iniciatyvos, kurios sieks mažinti priklausomybę nuo prekių iš šios šalies. Pavyzdžiui, amerikiečius ypatingai neramina tai, jog apie 90 proc. antibiotikų – ir daugybė kitų medikamentų bei medicininės įrangos – į JAV atkeliauja būtent iš Kinijos; tiekimui sutrikus, vaistinės ištuštėtų, o įrangos imtų sparčiai stigti.

Jonesas neabejoja, kad tiekimo grandinių trumpinimas – procesas, prasidėjęs dar iki pandemijos – po jos tik suintensyvės.

Dalį gamybos iš Kinijos amerikiečiai galėtų mėginti susigrąžinti namo, dalį – perkelti į tokias šalis kaip Vietnamas ar Indonezija.

Prie galimų scenarijų minimos ir patikimos sąjungininkės Rytų Europoje, kurios mielai priimtų amerikietiškas investicijas. Žinoma, staiga viskas nepaims ir neapsivers aukštyn kojomis, prekyba su Kinija ir toliau liks labai svarbi. Bet gali įvykti mentalinis pokytis, kuris skatins prioritetizuoti ne kainą ir pelno maržą, o kitus dalykus.

Pavyzdžiui, žymus prancūzų genetikas, susivienijimo prieš vėžį lygos vadovas prof. Axelis Kahnas teigia, kad valstybės turės iš naujo pasverti savo vertybes.

„Šalių finansinis klestėjimas nėra tikslas savaime… O priemonė, kuri leidžia pasiekti esminį dalyką – gyventojų sveikatos apsaugą. Optimizuodami biudžetą, spaudėme ligonines, neatnaujinome atsargų. Revoliucija vyksta su suvokimu, kas yra tikrieji prioritetai. Kokia prasmė turėti aukštą BVP, jei neturime galimybių gydyti susirgusiųjų? Tai galioja ir vaistams.

Mano srityje didžioji dalis vaistų gaminami Azijoje, ypač Kinijoje. Jei manome, kad vaistai yra strateginės reikšmės prekė, negalime atsidurti situacijoje, kai jų mums ima stigti. Tad taip, turime iš dalies de–globalizuotis. Susigrąžinti vaistų gamybą į Europą, nepaisant dėl to kilsiančių kaštų.“

Panašiai jau elgiasi Japonija, kurios vyriausybė skyrė per 2,2 mlrd. JAV dolerių tam, kad paskatintų savo įmones perkelti gamybą iš Kinijos į kitus regionus, pavyzdžiui, pietryčių Aziją. Tą sąlygoja ne tik virusas, ne tik istoriškai įtempti geopolitiniai Japonijos ir Kinijos santykiai, bet ir prognozės, kad tarptautinė prekyba artimiausiu metu bus visapusiškai problematiška. Pasaulio prekybos organizacija mano, kad prekybos apimtys smuks geriausiu atveju 13, o blogiausiu – 32 procentais, tad valstybėms teks improvizuoti ieškant būdų apsirūpinti prekėmis.

Gali būti, kad tai tik trumpalaikis krizės efektas ir po kelerių metų viskas grįš į įprastas vėžes. Kita vertus, juk pandemija ne sukūrė, o tik paskatino procesus, kurie jau buvo įsibėgėję ir anksčiau: prekybos konfliktai tarp JAV ir Kinijos tęsiasi ne vienerius metus, lygiai taip pat kaip ir dramatiški nesutarimai dėl 5G technologijų plėtros.

Šiame kontekste Jonesas pripažįsta neabejojantis, kad JAV nesiblaškys – net jei lapkričio mėnesį prezidentu bus išrinktas Demokratų partijos keliamas Joe Bidenas, principinės nuostatos Kinijos atžvilgiu nesikeis. Tai vienas iš retų klausimų, kuriais Respublikonai ir Demokratai sutaria.

Tuo metu daugelis Europos valstybių iki šiol bandė balansuoti; viena vertus, politiškai reiškė paramą JAV, kita vertus, neatsisakė augančių ekonominių saitų su Kinija. Italija netgi tapo vienintele ES nare, prisijungusia prie „Kelio ir diržo“ ekonominių investicijų iš Kinijos programos.

Jonesui tokia strategija neatrodo perspektyvi: „Ateityje teks pasirinkti. Demokratinės valstybės turi būti kartu, nes tada laimi. Nejaugi jos nurašys demokratines vertybes ir rinksis hipokritišką kelią?“

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.