Linas Kojala. NATO jubiliejų švenčia iššūkių akivaizdoje

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, sutrumpintai žinoma kaip NATO, šią savaitę mini svarbią sukaktį – veiklos 70-metį. Tai – sėkmingiausias valstybių kolektyvinės gynybos aljansas pasaulio istorijoje; jei įprastai panašūs susivienijimai vidutiniškai gyvuoja 15 metų, tai NATO seniai perkopė pusę amžiaus. Ir nepraranda prasmės sparčiai kintančiame pasaulyje.

Jubiliejus buvo paminėtas ten, kur NATO sutartis ir buvo pasirašyta – Vašingtone. Nors vietoje aukščiausių politinių lyderių nuspręsta surengti tik šalių narių užsienio reikalų ministrų suvažiavimą, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sulaukė kvietimo pabendrauti su Donaldu Trumpu.

Šis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas garsėja tuo, kad į NATO žvelgia kur kas kritiškiau, nei pirmtakai. Jis ne kartą teigė, jog Aljansas yra senstelėjęs, negebantis tinkamai reaguoti į terorizmo ir kitus iššūkius. Tačiau labiausiai Trumpą erzina Europos šalių nenoras skirti pakankamai lėšų gynybai. Šiuo metu bendroje valstybių narių gynybos išlaidų sumoje Jungtinių Valstijų dalis viršija du trečdalius; kitaip tariant, amerikiečiai išleidžia gerokai daugiau, nei visos likusios šalys kartu sudėjus. Be to, nors visos NATO narės įsipareigojo pasiekti bent 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto išlaidų ribą, šią kartelę kol kas yra pasiekusios vos septynios valstybės. Tarp jų šiemet yra ir Lietuva.

Todėl Trumpas susitikime su Stoltenbergu nekalbėjo apie bendrą istoriją, taiką ar vienybės svarbą. Visą gyvenimą dirbęs versle, jis ir šįkart bedė pirštą į skaičius; tiesa, buvo kur kas geriau nusiteikęs, nei esame įpratę girdėti. Trumpas pasidžiaugė, jog bendra gynybos išlaidų suma per pastaruosius kelerius metus išaugo 40 milijardų dolerių; taip pat pridūrė, kad šis augimas buvo sąlygotas būtent jo politinio spaudimo dėka.

Sunku ginčytis, kad pinigai yra svarbu. Pasibaigus Šaltajam karui Europos politikų dėmesys nuo gynybos ir saugumo nukrypo į kitas sritis; todėl nors NATO narių Europoje skaičius per pastaruosius trisdešimt metų padvigubėjo, iki Krymo aneksijos bendros išlaidos buvo susitraukusios kone 30 proc. Tai erzino amerikiečius, kurie kalbėjo, kad turi saugoti Europą, nors turtingiausios žemyno valstybės tam nesuranda lėšų.

Nors situacija gerėja, viena rimta dilema išlieka. Trumpas ypatingą dėmesį skiria Vokietijai. Ir ne veltui; didžiausia Europos Sąjungos valstybė tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal ekonomikos dydį anaiptol neprioritetizuoja kariuomenės. Ši šalis gynybai išleidžia vos kiek daugiau nei 1,2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, tuo užsitraukdama Jungtinių Valstijų nemalonę. Dar daugiau, šios šalies finansų ministras pareiškė, jog per artimiausius kelerius metus gynybos biudžeto lėšos ne tik nedidės, bet gal net ir kiek susitrauks.

Kodėl vokiečiai taip nenori didinti gynybos finansavimo, nors tyrimai rodo, kad šalies kariuomenei verkiant reikia modernizacijos? Žinoma, svarbi istorija ir mentalitetas – vokiečiai pokaryje žengė pacifizmo keliu, ir iki šiol vengia bet kokio karinių pajėgų naudojimo užsienyje. Visgi šis klausimas tapo ir rimta vidinių politinių batalijų tema.

Šiuo metu šalies vyriausybę sudaro dvi partijos: krikščionys demokratai su kanclere Angela Merkel priešakyje, ir kairieji socdemai. Būtent pastaroji partija pagrindiniu prioritetu laiko gynybos išlaidų suvaržymą, sakydama, jog militarizacija – ne tik grėsminga, bet ir reiškianti nuolaidžiavimą Trumpo kritikai.

Merkel nuomonė – kitokia. Ir prieš NATO jubiliejų ji paskambino Trumpui patikindama, kad gynybos biudžetas per penkerius metus padidės bent iki pusantro procento. Nors tai nesiekia susitartos ribos, didėjimas per dešimtmetį būtų gana ženklus. Tokiu skambučiu ji tiesiogiai prieštaravo savo finansų ministro, socialdemokratų atstovo, planams. Bet nėra aišku, ar netrukus pasitraukti iš posto ketinančiai Merkel pavyks perlaužti politinius oponentus, mat valdančioji koalicija – trapi, o socialdemokratų populiarumas ir taip pasiekė rekordines žemumas, todėl nusileisti krikdemams jie negali sau leisti. Juo labiau, kad ir Vokietijos visuomenėje palaikymas gynybos išlaidų didėjimui yra labai menkas.

Ši situacija parodo, kad Merkel gynybos ir saugumo politika – pavyzdžiui, karių dislokavimas Lietuvoje nepaisant aršios Rusijos kritikos – nėra norma Vokietijoje. Kitų politinių jėgų spaudimas gali sąlygoti ne tik kur kas švelnesnį požiūrį į Rusiją, bet ir pokyčius Lietuvai strategiškai reikšmingoje gynybos politikoje.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.